„Trimitas“, 2002 nr.: 8

Žygis su fotoaparatu

Pasibaigė antrasis žygis „Radvilų keliais“, skirtas Barboros Radvilaitės atminimui. Žygis, sukėlęs didelį visuomenės susidomėjimą, tampa vis populiaresnis.
Nepasakosiu visų žygio smulkmenų. Mano tikslas – pasidalyti mintimis, padėti tiems, kuriems sunku apsispręsti, padrąsinti ir patarti, juolab, kad tai – antrasis mano žygis ir, tikiuosi, ne paskutinis.
Po pirmojo žygio prasitariau, kad kitais metais norėčiau atvežti tvarkingas komandas bei paruošti merginų komandą, kuri įveiktų visą atstumą.
Į Ruklą šiemet vyko 45 Kauno AVDŠR šauliai, penkiolika iš jų – antrąsyk. Visi Kauno apskrities rinktinės šauliai sėkmingai įveikė visą atstumą, nueidami 169 kilometrus.
Pernykštis žygis „Radvilų keliais“ paliko labai gilų įspūdį, tad išsiruošęs į antrąjį žygį, nutariau pasiimti fotoaparatą. Nesiimu spręsti, ar man pavyko, bet noriu parodyti įdomesnes žygio akimirkas. Prisipažinsiu, kad keturias dienas tampyti fotoaparatą ir per dieną einant išfotografuoti po dvi fotojuostas daug sunkiau nei šiaip įveikti žygio trasą.
Nekantriai laukėme žygio pradžios. Pirma diena buvo ypač sunki. Trasa ėjo miškinga ir smėlinga vietove. Kojos vėlėsi smėlyje ir atrodė, kad tam nebus galo. Saulė tiesiog svilino, o atstumas atrodė daug ilgesnis nei priklauso. 14 val. 30 min. pirmos dienos žygį baigė mūsų merginų komanda „Geležinės kojos“. Laukėme ir nerimavome, kaip seksis kitoms mūsų komandoms bei individualiai einantiems šauliams. Ir taip kasdien. Džiugu, kad rinktinės šauliai „Radvilų kelius“ baigė sėkmingai. Turėtume džiaugtis, tačiau galvojant apie ateitį reikėtų atkreipti dėmesį į kai kuriuos trūkumus ir išanalizuoti padarytas klaidas.
Šauniai pasirodė merginų komanda „Geležinės kojos“ (vadovė Vita Sinkevičiūtė), pasižymėjusi draugiškumu ir drausme. Merginos rimtai ruošėsi žygiui, per treniruotes įveikė daugiau kaip 330 km. Jos žinojo, kaip prižiūrės kojas, kuo rengsis ir kuo avės. Merginoms teko treniruotis pliaupiant lietui ir griaudint griaustiniui.
Deja, kitos komandos ir pavieniai šauliai į „Radvilų kelius“ išvyko nesiruošę. Ne paslaptis, kad jaunieji šauliai treniruotėms skiria mažai dėmesio. Vaikinų komandos nebuvo tokios draugiškos. Viena jų dėl drausmės stokos iširo po dviejų dienų, o jos nariai baigė žygį kaip pavieniai dalyviai. Drausme nepasižymėjo ir kita vaikinų komanda, nors ir įveikė žygį. Šių komandų vadovai daugiau rūpinosi savimi ir kartais prarasdavo ryšį su savo komanda. Kitaip ir negalėjo būti, nes komandos buvo suburtos žygio išvakarėse.
Stebėjau Jurbarko jaunuosius šaulius. Mačiau jų užsidegimą ir norą įveikti visą atstumą. Tačiau stebino tai, kad jaunieji šauliai į žygį atvyko lyg į lengvą pasivaikščiojimą. Nors saulė kepino, daugelis vaikinų ir merginų neturėjo jokio galvos apdangalo. Kai kurie į žygį susiruošė neturėdami tinkamos avalynės ir aprangos. Belieka tik džiaugtis, kad žygis jiems baigėsi sėkmingai.
Kai kam gali atrodyti, kad matau vien trūkumus ir klaidas, už kurias ir pats turėčiau jaustis atsakingas. Liaudies išmintis sako, kad geriau mokytis iš svetimų klaidų nei iš savų. Kadangi kitų metų žygio data jau žinoma, pats laikas dabar pradėti treniruotis ir neatidėlioti pasiruošimo rytdienai. Tikiuosi, kad į trečiąjį žygį „Radvilų keliais“ šauliai išeis pasiruošę, o komandas sudarys tik gerai vienas kitą suprantantys ir galintys aukotis komandos labui žmonės. Tik tada žygis nekels rūpesčių, o suteiks daug džiaugsmo.

Romualdas Dunauskas Kauno AVDŠR vadas

Trumpas dienoraštis

Liepos 28-oji. Atvykimo diena
Labai pakili nuotaika. Šiek tiek jaudinuosi, nes rytoj anksti ryte jau pradėsiu eiti. Išgirdusi, kad bendražygiai jaučiasi taip pat, pasijutau kiek ramiau. Juk mes, „Geležinės kojos“, turime įveikti visą žygio trasą! Per atidarymą buvo malonu girdėti, kad krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas, ats. plk. Stasys Levulis ir kiti savo kalbose gerai atsiliepė apie šaulius.
Liepos 29-oji. Pirmoji diena
Mintys apie būsimą žygį ilgai neleido užmigti. Mąsčiau, kaip „neperdegti“ prieš startą. Žinojau, kad trasa bus nelengva, bet realybė buvo kur kas sunkesnė nei mintys. Viena iš kitos sėmėmės stiprybės. Išgirdusios maršą ir plojimus, finišą priėjome pakilios nuotaikos. Šiandien didžiausią palaimą suteikė DUŠAI!
Liepos 30-oji. Antroji diena
Ankstų rytą kojos priminė vakarykštę dieną. Bet gera nuotaika mane nuteikė optimistiškai. Nuotaikos nesugadino nei dienos karštis, nei sunkėjantys batai. Mes laikėmės sau duoto žodžio nueiti 20 km be sustojimo. Buvo malonu, kai eidamos lenkdavome kariškius, o jie sakydavo, kad praeinam lyg pro stovinčius… Mes jokiu būdu nelenktyniavome. Paprasčiausiai ėjome taip, kaip ir per treniruotes.
Liepos 31-oji. Trečioji diena
Šiandien man buvo sunkiausia ir fiziškai, ir psichologiškai. Nervino beveik kiekviena smulkmena. „Didžiausias malonumas“ buvo eiti paskutinius kilometrus. Žinojome, kad finišas šalia, o dar reikėjo apeiti 3 km lankstą. Mintis, kad mes visos kartu įveiksime dienos sunkumus, ir prisimintos dainos palengvino žingsnius. Finišą kirtome pasišokinėdamos!
Rugpjūčio 1-oji. Ketvirtoji diena
Kaip gera žinoti, kad šiandien einame paskutiniuosius 40 km! Galėjome startuoti kiek anksčiau. Užplūsta malonus jausmas, kai mus, „Geležines kojas“, pažįsta tiek žygio dalyviai, tiek instruktoriai ir organizatoriai. Kontrolės punktuose nelaukdavome, kol paklaus, ar grupės sudėtis nepakito. Išdidžiai pasakom, kad trasą įveikėme visos! Malonu matyti nustebimą jų veiduose. Dar pasitikslina: „Ar tikrai visos?“
Šiandien ilsėjomės kiek dažniau, juk pavargome. Ne juokai tiek nueiti. Mūsų treniruotės nenuėjo veltui. Ir vis dėlto mūsų kojos beveik geležinės!!!

Vita Sinkevičiūtė LŠS jaunųjų šaulių vadė

„Geležinių kojų“ ir nervai geležiniai

Ruoštis žygiui pradėjome jau balandžio mėnesį: savaitgaliais eidavome po septyniolika kilometrų. Nors esu ne šaulė, tačiau mergaičiukės mane priėmė į savo būrį. Kartu daug smagiau treniruotis, vienai juk liūdna. O be treniruočių į žygį tikrai nedrąsu eiti. Taigi liepos 29 d. „Geležinės kojos atvyko į Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomąjį pulką, pasiryžusios nugalėti ir tik nugalėti.
Pirmą kartą stovėjau rikiuotėje.
Per žygio atidarymo šventę žygeivius sveikino krašto apsaugos viceministras J. Gečas, plk. S. Levulis, Mokomojo pulko vadas plk. ltn. R. Zinkevičius, kuris ir pats dalyvavo žygyje. Iš pradžių jaučiausi nedrąsiai, nes pirmą kartą savo gyvenime stovėjau rikiuotėje, žygiavau. Nuėjome anksti miegoti, nes visos žinojome, kad rytoj laukia tikrai nelengva diena.
Dienos trasa buvo ilgesnė.
Patraukėme nustatyta trasa 6 valandą ryto. Nuėjusi dvidešimt pirmųjų kilometrų mintyse save guodžiau ir įtikinėjau, kad tai tik treniruotė. 10 val. ryto jau buvome įveikusios pusę trasos. Valgyti nesinorėjo, tik gerti, gerti, gerti. Karštis kankino visus.
Likus keliems kilometrams iki trasos pabaigos, pradėjau svajoti apie dušą ir lovytę. Nepritryniau nė vienos pūslės, skaudėjo tik blauzdų raumenis. Miško takeliu klampojome per smėlį tarsi per kopas, tačiau jūros nesimatė. Pirmos dienos trasa buvo ilgesnė penkiais kilometrais.
Pratrynėme padus.
Antrąją dieną nebebuvo 9 žmonių, ėjusių individualiai, ir 90 iš komandų. Turbūt vieniems skaudėjo kojas, kitiems – pritrūko kantrybės, bet dauguma krito dėl dehidratacijos. Medikai ir žygio organizatoriai patarė gerti kuo daugiau skysčių. Per dieną išgerdavau apie penkis litrus vandens.
Pirmąją žygio dieną mūsų komanda laikėsi gana šauniai, nors buvo ir nesutarimų (kur jų nebūna?). Tačiau kitą dieną viena mergina atsiskyrė, ji nusprendė eiti individualiai. Antrąją dieną daugiausiai ėjome plentu arba žvyrkeliu, todėl beveik visoms pritrynė kojas. Tądien net į koncertą nusivilkti neturėjau jėgų. Mintyse norėjau spjauti į viską ir važiuoti namo… Nuo dulkių ir prakaito išbėrė kirkšnis, skaudėjo kojų raumenis, o galvoje sukosi keistos ir liūdnos mintys.
Daina nuramino.
Trečiąją dieną gėlė visą kūną, tačiau sutvarstytas kojas sukišus į batus skausmo nesijautė. Kad kojų padams būtų minkščiau, į batus įsidėjau higieninių įklotų: tikrai suveikė. Keliaudamos daug dainavome, juokavome, kvailiojome. Lenkdamos karių komandas jautėmės šauniai: mergaičiukės vyrams nosis nušluostė. Sunkiausi paskutiniai kilometrai, kai žinai, kad kelio pabaiga netoli, tačiau už vieno posūkio – dar posūkis, už jo – kalniukas… Galima išprotėti!
Pateisinome komandos pavadinimą.
Paskutinę dieną startavome anksčiau. Jaučiausi kaip medinė, nors į skausmą nebekreipiau dėmesio. Pažiūrėjus į šlubuojančius, vos bepasivelkančius atrodė, kad man viskas gerai, nors dešinės kojos pėda vos tilpo į batą. Galiu drąsiai pasakyti, kad mūsų komanda pateisino „Geležinių kojų“ vardą. Praeityje liko per šias dienas įveikti 169 kilometrai…

„Geležinė koja“ Skaistė Staknevičiūtė