• Žygis “Dragūnų keliais” – plakatasMarch „Dragunu keliais“ – poster

  • Žygio „Dzūkų kovų keliais“ maršrutas

    MERKINĖ

    Pėsčiųjų žygio „Dzūkų kovų keliais“ pradžia

    Merkinės piliakalnis (1)

    Merkinė – vienas iš seniausių Lietuvos miestų, įsikūręs Nemuno ir Merkio santakoje, didžiųjų to meto kelių iš Vilniaus į Krokuvą ir iš Kauno į Gardiną kryžkelėje. Tai senoji Dzūkijos sostinė, apjuosta puikių kraštovaizdžių, menanti ne tik kovas su kryžiuočiais, senuosius Lietuvos ir Lenkijos valdovus, bet ir Rusijos caro Petro I-ojo apsistojimą. Merkinės apylinkėse dar gyvos juodosios keramikos degimo tradicijos. Čia prasideda ne vienas patrauklus ekologinio ir etnologinio pobūdžio maršrutas.

    Tai viena seniausių Lietuvos gyvenamų vietovių, garsios ir garbingos praeities miestas, buvęs žymus gynybinis, administracinis, prekybos, švietimo bei religijos centras. XIV a. Merkinė minima svarbiausių rytų Europos miestų sąraše. Rašytiniai šaltiniai Merkinę sieja su daugybe istorinių įvykių, o žmonėse apie ją yra daug padavimų – pasakų.

    Merkio ir Nemuno santaka, kairiajame Stangės upelio krante, nupjauto kūgio formos kalvoje stūkso piliakalnis. Kalvą iš trijų pusių juosia Nemuno ir Stangės slėniai, o iš šiaurės jį gilia dauba atskiria nuo gretimų aukštumų.  Kalvos šlaitai gana statūs, nuo Nemuno pusės iki 30 m aukščio. Išlikusioje 5 x 7 m dydžio piliakalnio aikštelės dalyje (didesnė jos dalis nuslinko į Stangės slėnį) pietiniame bei rytiniame krašte yra iki 1,5 m aukščio nuo aikštelės paviršiaus pylimo liekanų. Merkinės pilis greičiausiai pastatyta XIII a. a. pusėje. XIV a. – XV a. pr. tapo svarbiausiu panemunės kariniu – strateginiu centru kovose su Livonijos ordinu. Strateginis trikampis Vilnius – Kaunas – Merkinė tuo metu sudarė pagrindinę krašto gynybos sistemą.

    Nuo 1377 m. kryžiuočių kronikos pilį dažnai mini „Merkenpille“ bei „Merkenpil“ vardais. 1391 m. lapkričio 30 d. kryžiuočiai pilį paima, o 1394 m. pilies įgula, traukdamasi pati ją sudegina. Dar kartą pilis buvo sudeginta kryžiuočių 1403 m.

    Būti Merkinėje ir neužkopti ant piliakalnio, nepasigėrėti Merkio ir Nemuno santaka tiesiog neįmanoma. Ką žinai, gal paskutinį kartą matai vaizdą, kuriuo gėrėjosi daugelis žymių žmonių nuo seniausių laikų, ne tik didysis Vincas Krėvė. Jo “Dainavos šalies senų žmonių

    padavimus” mokykloje mes mokėmės mintinai: “Ten, kur sravusis Merkys, bėgdamas tekėdamas per žalias pievas, per alksnynus, krūmuotus šlaitus, plukdo savo tyrų vandenėlį platun Nemunėlin, yra ten aukštas ir status kalnas, visų kalnų aukščiausias, o ant to kalno tvirta pilis, garsi Merkinė, visų pilių tvirčiausia”.

    Vartant Jono Miškinio atsiminimų knygą “Manoji Dzūkija”: “Šalia Gelvos, Gilšės ir kitų ežerų yra didokas Subartonių sodžius. Čionai 1882 m. Vincukas pasaulį išvydo. Subartonys nuo Merkinės yra už 5 kilometrų. Tad Vincukui kiekvieną dieną reikėdavo suvaikščioti 10 kilometrų kelio. Žiemą, kai reikėdavo bristi giliu sniegu, tai ne kartą teko jam kojas ir ausis nušalti. Tėvas dažnai sakydavo: “Mano Vinculis kaip kurapka per sniegą parsirita namopi”. Kitoje vietoje skaitau: “Gyvendami Merkinėj, gavome V.Krėvės telegramą, kad jis atvažiuoja su Antanu Smetona į Merkinę dzūkams prakalbų sakyti. Diena paskirta sekmadienį. Mes pasistengėm pareklamuoti. Kiek sekmadienį žmonių buvo bažnyčioj (2), tiek susirinko salėje. Be to, dar keliasdešimt žydų atėjo pasiklausyti prakalbų. Laukėm jų dvi valandas ir nesulaukę išsiskirstėm. Manėm, kad jie kitur kur pasuko. Rytojaus dieną pavakary pamatėm ateinančius pėsčius Vincą Krėvę ir Antaną Smetoną. Labai nustebom. Galvojom, kad jie pėsčiomis žygiuoja iš pat Kauno. Pasirodo, jie ėjo tik apie 45 kilometrus pėsti. Sugedusį automobilį paliko pakelėje. Pamatęs mus, V.Krėvė šypsodamasis sako: A.Smetoną smulkiai supažindinau su Gilšės ežeru, jis dabar ne tik mano raštams tikės, bet ir pats taip bandys rašyti. Pajuokaujant, galima pasakyti, kad pėsčiųjų žygių pradininkais Dzūkijoje galima skaityti V. Krėvę ir A. Smetoną.

    (2) Merkinės bažnyčia

    Muziejaus pastatas yra istorijos paminklas. Gavęs Magdeburgo teises Merkinės miestas privalėjo pasistatyti turgaus aikštėje rotušę, kurios rūsiuose ir šalia jos turėjo būti įrengti prekių sandėliai, parduotuvės. Rotušė buvo pastatyta XVI a. pabaigoje, bet ilgainiui, sunykus miestui, gerokai apgriuvo. 1885 metais ji buvo nugriauta ir iš jos plytų buvo pastatyta cerkvė. Neperstatytas liko tik bokšto rūsys. (4)

    Šalia buvusios rotušės randasi namas, kuriame 1648 metais mirė Lenkijos karalius Vladislovas Vaza (3)

    Niekada nebus užmirštas Merkinės puolimas, įvykęs 1945 gruodžio 15 dieną. Pasakoja vienas iš nedaugelio likusių gyvų to įvykio dalyvių Juozas Jakavonis, kurio tėvų sodyboje įrengtame partizanų bunkeryje (dabar atstatytame) buvo planuojamas Merkinės puolimas. 1945 m. gruodžio 2 dieną netoli Merkinės esančiame Mardasavo kaime buvo nušauti keturi partizanai. Žmonės pastebėjo upe plaukiančią vieno jų maldaknygę. Partizanų vadai Kazimieraitis ir Vanagas kaip atsaką į partizanų nužudymą nutarė pulti Merkinę. Mūšyje dalyvavo apie 200 Merkio rinktinės partizanų. Jiems pasisekė užimti milicijos, pašto, valsčiaus pastatus. Buvo paimti ten rasti svarbūs dokumentai, ginklai, rašomosios mašinėlės. Deja, daboklėje įkalintų vyrų išlaisvinti nepasisekė. Merkinės mūšis istorikų vertinamas kaip viena didžiausių partizaninio karo puolamųjų operacijų Lietuvoje. Puolimui vadovavo buvęs mokytojas, partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Priešai užsibarikadavo bažnyčios ir cerkvės bokštuose, vykdė kovinius veiksmus ir laukė atvykstant pagalbos iš Alytaus ir Druskininkų. Partizanai šventovių nepuolė. Atvykus enkavedistų iškviestam pastiprinimui partizanai atsitraukė. Žuvo penki partizanai: Senovaitis, Putinas, Milžinas, Siaubas ir Šviedrys. Apie juos buvo sukurtos dainos, kurias dainavo visa Dzūkija. Buvo nukauta penkiolika okupacinės kariuomenės kareivių ir du stribai. Puolimui sumaniai vadovavęs A. Ramanauskas-Vanagas partizanų vadovybės buvo apdovanotas Narsumo juostele.

    Lietuvos Laisvės kovų ir kančių muziejus, kurio kiemelyje pastatytas kryžius ir skulptoriaus A. Belevičiaus paminklas-koplytstulpis, skirtas partizanams ir jų vadui A. Ramanauskui-Vanagui (5)

    Merkinėje įkurtas partizanų kalnelis. Čia įamžinti visi Dzūkijos partizanai.

    Beišeinant iš miestelio, kairėje pusėje, gamybinėje teritorijoje matosi stulpas, pastatytas 1569 m. suteikus Merkinės miesteliui Magdeburgo teises. Žymėjo miesto ribą.

    Merkinės riboženklis nr.1 (6)

    Praėjus miesto centrą, pasukame į kairę, Gardinas – Alytus keliu, prieš pasukdami į Gudakiemį, atsisukite į kairę – tolumoje pamatysite dar vieną riboženklį.

     

    Riboženklis nr.2 (7)

    GUDAKIEMIS

    Gudakiemio kaimas. Tai penkis kilometrus į šiaurę nuo Merkinės nutolęs kaimas. Jokios parduotuvės, jokios bažnyčios. Bet užtat yra kiaulių ferma. Čia ir dirba daug vietinių. Daug, bet jokiu būdu ne „modernistas“ drožėjas Vytautas Šibaila. Jis ne dirba, o kuria. „Tarp žemės ir dangaus“ (8).

    „Gal balta varna kaime esu. Kitiem interesna – nei gyvulių laiko, tai iš ko jis gyvena? Na, nemirštu badu… Žinot, menininkas juk yra tas, kuris stengiasi pragyventi iš savo kūrybos. Kaip mokytojas iš mokytojavimo.

    Mane vadina drožėju. O aš sakau, drožėjas gali šaukštus drožt! Aš darau subtilius dalykus – skulptūras. Kad pažiūrėtai ir pamąstytai, kas ten pavaizduota. Ne tai, kad pamatai ir viskas aišku. Kūryba – tai yra menas…

    Koks mano moto? Va, matote virš durų užrašyta: „Viešpatie, suteiki man jėgų pakeisti, kas gali būti pakeista, kantrybės – iškęsti tai, kas negali būti pakeista ir išminties – atskirti vieną nuo kito.

    NEDZINGĖ

    Akmeninis „Žaltys“ šventoriaus tvoroje

    Kaimas įsikūręs prie Nedzingio upelio (22,3 km ilgio dešinysis Merkio intakas), kiek į pietus nuo Nedzingio ežero, apie 27 km į pietryčius nuo Alytaus. Pačio pavadinimo kilmė nėra aiški, manoma, kad Nedzingės kaimo kilmė jotvingiška (Ned – upės vardas, ing – priesaga), tačiau jau seniai gyvename, raštuose ir žemėlapiuose yra prigijęs dzūkiškas Nedzingės vardas. Tikriausiai vietovės pavadinimas paimtas esančio ežero pavadinimo Nedzingis, kuris atsirado ankščiau negu pats kaimas. Nedzingės kaimas ribojasi su Sapiegiškių, Vadėnų, Panedzingio, Burokaraisčio ir Karužų kaimais. Per Nedzingės kaimą teka upelis Nedzingis , už kaimo ribų jis vadinamas – Amarnia (22,3 km ilgio). Tai Merkio dešinysis intakas.

    Gyventojus gyvenančius už upelio, vadino „rudninkais“( kasant žemę čia buvo rasta rūdos). Vėliau ten pastačius malūną, tą vietovę pradėjo vadinti „Užumelnyčiu“. Laukus į pietus, kurie priklausė dvarininkui Žilinskui, vadino „Palivarku“. O pievas, raistus į pietvakarius – „Pazgrinda“. 1575 m. čionai iš Žilinų atsikėlė Žilinskai, ilgą laiką valdę dvarą. Ši data, iškalta akmenyje gulinčiame už kelio į ŠV nuo bažnyčios, ir laikoma kaimelio gyvavimo pradžia. Nedzingės kaimas buvo išsidėstęs gatvėmis. Visos trobos, ir Žilinsko dvaras buvo mediniai. Gyvenamieji namai statomi prie gatvės, ūkiniai pastatai toliau. Prie Nedzingės ežero buvo rasta akmens amžius stovyklavietė. Mikniūnų kaime (2 km į pietus nuo Nedzingės) yra senkapis, vardu „Totorių kapai“. Centrinis kaimelio pastatas – Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta 1841-1845 m. pagal  architekto Karolio Gregotovičiaus projektą. Bažnyčios fasadas klasicistinis, akcentuotas keturių kolonų portiku. Išsiskiria to paties architekto projektuota varpinė, kurios pirmas aukštas, kaip ir šventorių juosianti tvora, sumūrytas iš akmenų, antras – nutinkuotų plytų. Bažnyčioje – Žilinskų giminės memorialinės ir antkapinės lentos, vyskupo V.Žilinsko ir generolo (bažnyčios fundatoriaus V.Žilinsko) portretai. Šventoriaus tvoroje yra  apipintas legendomis akmuo  su žalčio atspaudu. Buvusi partizanų ginklų slėptuvė. Nedzingėje gyveno ir kūrė rašytojas poetas Antanas Kalanavičius.

    Nedzingės bažnyčia (9)

    Bažnyčia klasicistinio stiliaus, tinkuota mūro, bebokštė, su keturių dorėninių kolonų partitu, lygiu trikampiu frontonu. Šventoriaus tvora – akmenų mūro, joje yra akmuo su žalčio ženklu. Bažnyčia sumūryta iš nedegių plytų. Seni žmonės pasakojo, kad plytas nuo Varėnos iki Nedzingės perdavinėdavo per rankas.

    Žygio metu bus atviros bažnyčios požemių durys, kur smalsieji galės pamatyti Žilinskų šeimos sarkofagus.

    Miestelio aikštėje galite apžiūrėti paminklą kritusiems Lietuvos partizanams (10)

    PERLOJA

    Perlojos respublika – Lietuvos istorijos fenomenas

    Perlojos kaimas įsikūręs Merkio upės dešiniajame krante. Legendos mini garsų kunigaikštį Perlių, o istoriniai šaltiniai teigia Perloją buvus jau XIV amžiaus pabaigoje. 1792 m. Perlojai suteiktos Magdeburgo teisės. 1918 – 1919 metai vadinami Perlojos Respublikos kūrimosi laikotarpiu. Buvo įkurta Perlojos Respublika, prezidentu išrinktas Jonas Česnulevičius (1897 – 1952). Perlojos Respublika turėjo savo pinigus (Perlojos litą).

    Prieš 90 metų, kai Lietuvoje dar tik puse lūpų buvo svarstoma apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, Varėnos rajone, ant Merkio upės kranto įsikūrusio Perlojos kaimelio gyventojai įkūrė savo savivaldą. Perlojos respublika oficialiai įkurta 1918 m. lapkričio 13 d., panaikinta 1919 m. gegužės 2 d., faktiškai gyvavo iki 1922–1923 metų. Vadovas Jonas Česnulevičius (1897–1952). Respublikai priklausė Perloja ir 10 gretimų kaimų (Dvarčiai, Trakiškiai, Žiūrai, Mančiagirė ir kiti)


    Perlojos herbas
    Sidabriniame lauke rudas stumbras su pakelta priekine dešine koja ir lotynišku kryžiumi tarp ragų. Kryžius, stumbro ginklai auksiniai, skydo papėdė žalia.

    Dabar Perloja – kaimas Varėnos rajone. Jai laisvojo miesto teises ir herbą -„stovintį stumbrą su kryžiumi tarp ragų“ – 1792 m. balandžio 26 d. suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Privilegijos originalas saugomas Rusijos valstybiniame istorijos archyve Sankt Peterburge, Heroldijos departamento rinkiniuose. Miesto herbas tikriausiai nusižiūrėtas iš Kauno heraldikso, pakeistos tik skydo lauko ir figūros spalvos, nes Kaunas tuomet buvo paskirtas apygardos, kuriai priklausė Perloja, centru. Tačiau jau po mėnesio savivalda buvo panaikinta, herbas užmirštas. Perlojos miesto istorinis herbas atkurtas po 200 metų, pasinaudojus 1792 m. privilegijos duomenimis. Jį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1993 m. sausio 28 d.

    Vytauto Didžiojo paminklas (11)

    8,3 m aukščio, su užrašu: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“. Paminklą kaip laisvės simbolį po II pasaulinio karo sovietai ne kartą mėgino nugriauti, tačiau paminklas išliko, kadangi perlojiškiai tam trukdė, be to, jį statant, buvo panaudoti geležinkelio bėgiai ir daug armatūros. Pirmą kartą skulptūrą apjuosė grandinėmis ir traukė arkliais. Nugriauti nepavykus (skulptūroje yra įmūrytos storos metalinės sijos), kitą kartą bandyta griauti traktoriumi. Susirinkę perlojiečiai paminklą apgynė. Šeštame dešimtmetyje Perlojos apyl. valdžia prašė LKP Varėnos rajono komiteto leidimo paminklą susprogdinti. Jo negavus, paminklas išliko. 1968 m. buvo restauruotas (panaikintos kulkų ir grandinių paliktos žymės), 1971 m. paskelbtas vietinės reikšmės dailės paminklu.

    Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (12)

    Tik už 500 metru nuo Perlojos centro rasime šią bažnyčią. Bažnyčia neogotikinė, lotyniško kryžiaus plano, su žemesne trisiene apside, aukštu bokštu bei arkos formos portalu. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Jame palaidotas klebonas Leonas Petkelis (1885-1935), „Perlojos respublikos“ prezidentas, kunigas Ignas Šopara (1864-1931). 1503 m. Perlojos bažnyčios apdovanojimo dokumente nurodyta, kad ji statyta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto, yra Daugų filija. Apie 1777 m. pastatyta maumedžio rąstų bažnyčia, įkurta parapija. 1866 m. caro valdžiai uždarius bažnyčią, tikintieji 1875, 1882 ir 1892 m. prašė ją grąžinti, bet valdžia nesutiko.

    1903 m. patvirtintas naujos bažnyčios projektas. Valdžia statyti neleido, tik 1906 m. grąžino uždarytąją; atkurta parapija. 1909 m. patvirtintas mūrinės bažnyčios projektas (aut. M. Bergas), leidimas statyti gautas tik 1914 m. Klebonas Pr. Cibulskis su parapijiečiais (už 140 000 litų) 1928–1930 m. pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią (inž. Vaclovo Michnevičiaus projektas). Ją 1930 m. konsekravo vyskupas Juozapas Kukta. Vokiečių okupacijos metais bažnyčią dekoravo Varšuvos meno akademijos profesorius Jurgis Hopenas (vokiečių belaisvis, išvytas iš Vilniaus universiteto).

    Perlojos apylinkėse, pokario metais veikė pats gausiausias ir stipriausias Dzūkijoje  Vytauto vardo partizanų būrys. Daugelis iš šių šaunių vyrų yra atgulę Perlojos kapinėse, bažnyčios šventoriuje.

    Kaip byloja padavimai, pagonių meilės deivė Milda yra taip pat kilusi iš šių vietų. To liudininkais yra likę Mildos ežerėlis, kalnelis ir čiurlenantis į Merkį upelis Mildupis (13). Dar ilgai po to, kai buvo įvesta krikščionybė, vietiniai gyventojai Mildos šventovėje atlikdavo pagoniškas apeigas, garbindavo meilės deivę. Gal todėl Perlojos merginos pačios meiliausios.

    Nuo Perlojos iki pat Senosios Varėnos galima grožėtis stogastulpių ansambliu „Čiurlionio kelias“. (14,15)

    Senoji Varėna Pirmąkart istoriniuose šaltiniuose Varėna minima 1413 m. sausio 13 d. Laiške Ordino magistrui pažymima, kad jis rašytas „naujajame medžioklės dvare, vadinamame Varėna, greta Merkio upės“. Vėliau pastatytas Varėnos dvaras. Manoma, kad kunigaikščio  Vytauto Didžiojo medžioklės dvaro būta prie Varėnės ir Merkio santakos. Toje vietoje dabar stovi paminklinis akmuo su pirmojo Varėnos paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose data. Senojoje Varėnoje gimė dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis. Menininko biografija susijusi su šios vietovės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. (16) Jis gimė šios bažnyčios vargonininko Konstantino ir Adelės Čiurlionių šeimoje.

    Lietuvos Nepriklausomybės paminklas Senosios Varėnos kaime. (17)

    Lietuvos nepriklausomybės pirmąjį dešimtmetį (1918 – 1928) mena paminklas.

    1928 metais A. Ryliškio iniciatyva I Varėnoje (Senojoje Varėnoje) buvo pastatytas Lietuvos Nepriklausomybės paminklas nepriklausomybės dešimtmečiui pažymėti. Sovietmečiu paminklą nusiaubė naujieji šeimininkai. Obelisko viršuje vietoj Vyčio pritvirtinta raudona penkiakampė žvaigždė. Galų gale paminklas visai nugriautas.

    Prie paminklo atstatymo dirbo sąjūdininkai, tremtiniai, moksleiviai, miestelio gyventojai. Paminklui atstatyti varėniškiai surinko daugiau kaip 12 tūkst. rublių. Aikštės, šaligatvių sutvarkymus, dekoratyvinės akmens sienos pastatymą finansavo valdžia.

    Paminklas atidengtas 1989 m. rugsėjo 8 d.

    Per Nepriklausomybės paminklo atstatymo iškilmes buvo užsiminta apie bažnyčios statybą Senojoje Varėnoje. Mat iš tiesų vietiniai gyventojai turėjo daug nepatogumų, kol kaime nebuvo bažnyčios. Parapijos centras buvo iškeltas už 15 km. į Babriškes. 1991 m. Senojoje Varėnoje ėmė kilti ir nauja bažnyčia.

    Per Lenkijos okupaciją 1920–1939 m. Varėna II buvo valsčiaus centras kaip ir Varėna I, kuri priklausė Lietuvai (tarp abiejų miestelių Merkiu ėjo Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija), o pasienio lokalizacija miestelių raidą slopino.

    Tad ir šiandien, kertant Merkio upę, dažnai pajuokaujama, kad važiuojama iš Lenkijos į Lietuvą ar atvirkščiai.

    Žygio dalyviai taip pat turi būti pasiruošę  pasienio patikrinimams. Lenkų pasieniečiai ir muitininkai bus labai principingi, tad su savimi patariama turėti tvarkingus asmens dokumentus vizoms gauti  ir neturėti kontrabandinių prekių (pusiau rimtas juokas).

    Tie, kuriems pasiseks įveikti lenkų kordoną, tęs savo kelią per Mitraukos gyvenvietę. Pavadinimas kilęs nuo 1860-tųjų metų geležinkelio statybininkų kolonijos, kuri nostalgiškai rusų geležinkelio tiesėjų  buvo pavadinta Dimitrovka. (18)

    VARĖNA

    Pėsčiųjų žygio „Dzūkų kovų keliais“ finišas

    Įsikūrusi prie 1862 metais nutiesto Peterburgo – Varšuvos geležinkelio. Dabar tai rajono centras, kuriame yra apie 11 tūkst. gyventojų. 1893 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. Stačiatikiams išvykus atgal į Rusiją, 1919 m. pastatas buvo pertvarkytas į bažnyčią, kuri 1920 m. pašventinta. 1933 m. bažnyčia perstatyta ir padidinta. 

    Miesto centre yra jauki pėsčiųjų gatvelė, moderni biblioteka. Varėna garsėja kasmet vykstančia ir jau tradicine tapusia „Grybų švente“. Netoli geležinkelio stoties yra  paminklas Dzūkijos tremtiniams ir politiniams kaliniams. Kultūros centro  parodų salėje nuolat veikia parodos.

     Dabartinėse Varėnos apylinkėse pagrindinė gyvenvietė nuo viduramžių buvo Varėna I (arba Senoji Varėna, tuomet vadinta tiesiog Varėna). Tačiau 1862 m. nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, geležinkelio stotis įkurta į pietus nuo Senosios Varėnos kaip Varėna II. Geležinkelis lėmė spartų naujosios gyvenvietės augimą. 1894 m. nutiestas geležinkelis į Alytų, tačiau po I pasaulinio karo išardytas.   Per II pasaulinį karą Varėna buvo stipriai sugriauta.

    1946 m. balandžio 24 d. tapo apskrities centru ir dėl to Varėnos miestelis gavo miesto teises. Nuo 1950 m. – rajono centras. Sovietmečiu pastatytas maisto pramonės kombinatas, gelžbetonio konstrukcijų, duonos, kombinuotųjų pašarų gamyklos, „Merkio“ pūkų ir plunksnų gaminių fabrikas, pieninė. Kai  kurios įmonės veikia ir dabar. Tačiau didžiausias dzūkų turtas lieka jų gamtos grožis ir miškų gėrybės. Varėnos apylinkės tarsi sukurtos kelionėms ir turizmui. Nemuno, Merkio , Ūlos, Versekos ir Varėnės upės – puikūs maršrutai baidarių mėgėjams. Miesto pakraštyje – pušynų apsupti Varėnos tvenkiniai, miške tyvuliuoja Žiežulio, Glūko, Glebo, Lavyso ir Ilgio ežerai. Mažuosius miestelius jungia dviračių maršrutai.

    Pėsčiųjų žygį baigsime prie Varėnos geležinkelio stoties, kur  prieš 150 metų prasidėjo dabartinės Varėnos raida. (20)

  • Pėsčiųjų žygio „Dzūkų kovų keliais“ plakatas

  • Pėsčiųjų žygiai: savomis kojomis į pasaulio kraštą

    Ar ryžtumėtės atostogų komfortą prabangiame kurorte iškeisti į kelių dienų žygį, kur reikia pačiam nešti sunkią kuprinę, gamintis maistą ant laužo ir tikriausiai pūslėtomis kojomis nupėdinti ne vieną dešimtį kilometrų laukine gamta. Tam ryžtųsi ne kiekvienas bet tie, kurie atranda žygių pėsčiomis malonumą, nenori vaikščioti turistų numindžiotais takeliais ir renkasi kitą variantą – būti arčiau gamtos.

    Naujienų portalas pasidomėjo, ar lietuviai noriai renkasi pėsčiųjų žygius ir kuo toks keliavimo būdas pranašesnis už įprastas keliones

    Lietuvoje žygius mėgsta jaunimas

    Pėsčiųjų žygių asociacijos vadovas Vidmantas Genys žygeivis yra jau penkiasdešimt metų. Kalbėdamas apie tai, kokio amžiaus žmonės domisi pėsčiųjų žygiai sakė, kad žygeivius geriausiai apibūdintų pasakymas, kad tai žmonės nuo maždaug 12-os metų iki tol, kol žmogus pajėgus eiti. „Tiesa, garbaus amžiaus žygeivių pas mus labai maža, užsienyje tokių yra didžioji dauguma. Ten senjorai poilsiauja aktyviai, džiaugiasi gyvenimu, o Lietuvoje žygiais domisi jaunimas.“

    Pašnekovo teigimu, organizacija patirties sėmėsi iš kitų pasaulio šalių praktikos, o ypač žygių pėsčiomis pradininkų olandų. „Mūsų asociaciją jau priimtam kaip kandidatė į Pasaulinę žygių pėsčiomis asociaciją, kuri vienija 27 valstybes. Nuo kitų metų ir Lietuvoje bus galimi tarptautiniai žygiai, tai bus rimtas išbandymas Lietuvai, nes neturime infrastruktūros, politikų ir vietos savivaldos palaikymo. Norėtumėme skatinti turizmą Lietuvoje, bet išvien turi dirbti ir valstybinės institucijos.

    V. Genys užsiminė, kad kitąmet Lietuvoje esančią turizmo infrastruktūrą vertins tarptautinė komisija ir šiam vertinimui būtina pasirengti.

    Į vieną žygį – 900 dalyvių

    Paklaustas, ar pėsčiųjų žygiai populiarėja, pašnekovas sakė: „Šie žygiai tikrai populiarėja. Mūsų organizacija veikia tik antrus metus, bet bet jau turime net šešis padalinius Lietuvos regionuose. Pavyzdžiui, į netrukus vyksiantį žygį „Pasieniečių keliais“ Medininkuose jau užsiregistravo daugiau nei 900 dalyvių, tad susidomėjimas tikrai jaučiamas.“

    Kalbėdamas apie tai, kiek dirba prie žygio organizavimo ir saugumo užtikrinimo tokiam skaičiui žmonių, pašnekovas atsakė, kad žygį organizuoja keletas savanorių, o kol kas Lietuvoje nėra buvę atvejų, kuomet dėl žygeivių saugumo būtų kilę kokių nors problemų, tačiau didėjant svečių srautams iš užsienio, šį klausimą teks spręsti rimčiau.

    „Dažniausiai atvyksta vyresnio amžiaus užsieniečiai, o Lietuvoje tokia veikla užsiiminėja jaunesni žmonės. Dažnai užsieniečiai atvyksta su kemperiais ar Lietuvą pasiekia oro transportu, tad tam, kad šiuo žmones galėtumėme deramais priimti reikia ir valstybės institucijų paramos ir šį klausimą reikia spręsti labai rimtai“, – kalbėjo V. Genys.

    Pradžia – savame krašte

    Tų, kurie žygius pėsčiomis po Lietuvą vertina skeptiškai, pašnekovas klausia: „O Lietuvą pažįstate gerai? Pirmiausiai reikia pažinti ir pamilti savo kraštą, o paskui skubėti į užsienį. Nuo 1999 metų vykstame į tarptautinius žygius, bet didžiausias dėmesys skiriamas Lietuvai, dėl šios priežasties mes ir steigėme regionines atstovybes. Žmonės gerai nepažinodami savo krašto išleidžia didelius pinigus kelionėms į užsienį, kad galėtų savaitę pagulėti prie baseino – ir ką jie pamato? Nieko. Mūsų pagrindinis tikslas – susipažinti su Lietuva, išvaikščioti kiekvieną jos takelį.“

    Kaip išsprendžiamas atstumų ir dalyvių pasirengimo klausimas? „Atstumai parenkami atsižvelgiant į tarptautinius standartus. Tam, kad žygis būtų užskaitomas reikia žygiuoti nemažiau kaip dvi dienas, įveikiant ne mažiau kaip dvidešimt kilometrų per dieną. Užsienyje esama atvejų, kuomet žygiai rengiami 3-4 dienas. Svarbu ir tai, kad žmonės nepervertintų savo galimybių ir turėtų progą išbandyti savo jėgas, rengiame ir vienos dienos žygius – dieninius ir naktinius.“

    Išsiruošus nužygiuoti 200 km, finišuojama po 30 km

    Apie tai, kokias klaidas daro žmonės, kad vietoje džiaugsmo pasiekus kelionės tikslą, žygis kaip reikiant apkasrta, pašnekovas sakė: „Kartasi būna taip, kad į pirmą žygį atvykę žygeiviai nepaskaičiuoja savo galimybių ir neįvertina, ką iš tiesų reikia nukulniuoti 10,20,30 ar šimtą kilometrų. Dažniausiai žmogus jaučiais labai gerai ir mano, kad yra pasiruošęs, bet netinkama avalynė ar kiti dalykai situaciją apsunkina. Yra atvejų, kai žmonės užsiregistruoja į pačios sudėtingiausios kategorijos žygius 2×100 km, po kokių 30 km dėl nutrintų pūslėtų kojų žygio tęsti jau nebegali.“ Specialisto teigimu, kiekvienas prieš eidamas į žygį turi labai rimtai pagalvoti apie savo galimybes.

    „Dažnai žygiuose imamas starto mokestis, kad būtų padengtos organizavimo išlaidos, nemažą jų dalį sudaro kuras, nes reikia kruopščiai parinkti maršrutus. Lietuvos infrastruktūra pėstiesiems ir dviratininkams, lyginant su tuo, ką turi kitos šalys, yra nepritaikyta“, – kalbėjo pašnekovas.

    Žygis rengiamas 97 kartą

    V. Genys pasakojo, kad keturių dienų pėsčiųjų žygis Olandijoje, Nijmegen’e ne be reikalo tituluojamas pasaulio žygiu: 2012 metais vyks jau 97 kartą. Tai pirmasis ir seniausias masinis pėsčiųjų žygis, startavęs dar 1909 metais ir tik kelis kartus nevykęs dėl Pasaulinių karų ir pan. 2011 jame dalyvavo 38422 žygeivių iš viso pasaulio.

    „Olandijoje šis žygis šiemet bus jau 97-asis, tik karo metais – ketverius metus žygis nebuvo rengiamas. Į vieną iš Olandijos miestų susirenka 49 tūkst. žygeivių, kyla nemažai problemų dėl jų apgyvendinimo, be to, į miestą susirenka pusę milijono renginio žiūrovų. Tai valstybinės reikšmės renginys“, – pasakojo V. Genys.

    Indrė Vainalavičiūtė, Balsas.lt

  • Vasariškas karštis nenugalėjo pėsčiųjų žygio „Pasieniečių keliais“ dalyvių

    Birželio 15–16 d.   Pasieniečių mokykloje buvo organizuotas pėsčiųjų žygis „Pasieniečių keliais“. Žygį organizavo Pasieniečių mokykla kartu su Pėsčiųjų žygių asociacija. Žygio tikslas – atminti ir pagerbti Laisvės gynimo ir didžiąsias netektis, pasieniečio Aleksandro Barausko atminimą.

    Iškilmingo žygio atidarymo metu žygeiviams koncertavo vidaus reikalų reprezentacinis orkestras, vadovaujamas Egidijaus Mikniaus, Pasieniečių mokyklos kursantai, Rukainių vidurinės mokyklos moksleiviai ir muzikinė grupė „Mėnulio aitvarai“. Renginyje dalyvavo  Pėsčiųjų žygių asociacijos prezidentas Vidmantas Genys ir kiti garbingi svečiai. Žygeivius palaimino Lietuvos policijos kapelionas Aušvydas Belickas.

    Į žygį susirinko 753 žygeiviai. Tarp jų gausu buvo karių iš įvairių Lietuvos kariuomenės dalinių, kariūnų, pasieniečių, policininkų, ugniagesių gelbėtojų, Pasieniečių ir Lietuvos policijos mokyklos kursantų, Jaunųjų pasieniečių būrelių narių, jaunųjų šaulių, jaunųjų karių, Pėsčiųjų žygių asociacijos narių, įvairių valstybinių įstaigų ir organizacijų atstovų, mokinių bei daug mamyčių ir tėvelių su vaikais, svečių iš užsienio.

    Karštą šeštadienio rytą visi žygeiviai išbandė savo jėgas ir ištvermę eidami pasieniečių keliais ir takais. 8 val. ryto startavo patys ištvermingiausi dalyviai, pasiryžę per mažiau nei 8 val. įveikti net 36 km atstumą, 9 val. startavo norintys įveikti 26 km, o 10 val. – 16 km. Žygio trasos driekėsi vaizdingomis Medininkų, Kuosinės ir kitų kaimų apylinkėmis, automobilių, laukų ir miškų keliais, takais ir žvyrkeliais.

    Visi žygio dalyviai sėkmingai pasiekė finišą, buvo apdovanoti diplomais ir žygio medaliais. Tik 3 žygio dalyviai nesugebėjo įveikti pasirinkto maršruto.

    Tikimės, kad šis žygis taps tradiciniu ir kasmet sutrauks begalę žygeivių, norinčių ne tik pasigrožėti vaizdingomis apylinkėmis, bet ir išbandyti save.


  • Lietuvos žygeivio pasasPassport of Lithuanian walker

    Nuo 2012 metų pradžios visi pėsčiųjų žygiai Lietuvoje, organizuojami Pėsčiųjų žygių asociacijos arba jos partnerių, apjungti į vieningą apskaitos sistemą – dalyviams, sėkmingai įveikusiems pasirinktą atstumą bet kuriame įskaitiniame pėsčiųjų žygyje ne tik, kad įteikiamas to žygio apdovanojimas (medalis, diplomas), bet ir įdedamas specialus spaudas į Lietuvos žygeivio pasą (LŽP), patvirtinantis kokiame žygyje dalyvauta, kada, kiek įskaitinių km nueitą:

    LŽP gali įsigyti bet kas, bet kurio įskaitinio renginio metu. LŽP kaina: 10 lt. Dėmesio: spaudai į LŽP dedami tik chronologinės eilės tvarka, tad jei pamirštate kažkuriame renginyje atsižymėti savo pasą, vėliau sekančiame įsidedade naują spaudą, ankstesnis, praleistas jau nebegalės būti įdėtas po jo! Užpildžius pasą spaudais, išduodamas naujas LŽP, kurio pirmame puslapyje įdedamas bendrinis įskaitytų km spaudas ir vėl renkami nauji spaudai, o senasis lieka kaip suvenyras, prisiminti kur, kada dalyvavote 😉

    Pėsčiųjų žygių asociacija vykdo bendrą įskaitinių žygių kilometrų apskaitą ir kartą metuose, Lietuvos žygeivių festivalio metu (pirmąjį rugpjūčio savaitgalį), pagerbia ir apdovanoja žygeivio vardo sertifikatais, bei dovanomis, aktyviausius žygeivius, pagal surinktų ir patvirtintų įskaitinių km sumą:

    1000+ km „Varinis Lietuvos žygeivis“
    2500+ km „Bronzinis Lietuvos žygeivis“
    4000+ km „Sidabrinis Lietuvos žygeivis“
    6000+ km „Auksinis Lietuvos žygeivis“
    8000+ km „Lietuvos žygeivis – meistras“
    12000+ km „Lietuvos žygeivis – veteranas“

    Dėmesio: visi įskaitiniai žygiai („Radvilų keliais“, „Klaipėdos sukilėlių takais“, „Partizanų takais“, „Lietuvos žygeivių festivalis“, „eXtreme“), įvykdyti iki 2012 metų užskaitomi atsivežus į Žygeivių festivalį juos patvirtinančius diplomus, susumuojant bendrą kilometražą ir įdedant specialų bendros sumos spaudą į pirmą LŽP puslapį! Tad senieji žygeiviai nepatingėkite susiskaičiuoti diplomų kilometražo, pasitvirtinkete jį ir būsite įvertinti 😉

    Žygeiviai, turintys daugiausiai įskaitinių kilometrų Lietuvoje, skelbiami: PesciujuZygiai.lt/garbes-pakyla/

  • Žygeivių festivalis: apdovanojimaiLithuanian walkers festival: awards

    Žygeivių festivalio apdovanojimų sistema:

    Distancija: /
    Metai (kartai):
    2 x 40 / 30 / 20 km
    arba 1×40 km
    1 x 30 / 20 / 10 km
    arba 2×10 km 
    1-as kartas

    Varinis medalis, medalio liudijimas,
    diplomas, spaudas į pasą.

    Diplomas, spaudas į pasą.
    2-4-as kartas

    Varinė juostelė „Jurbarkas“,
    diplomas, spaudas į pasą.

    Diplomas, spaudas į pasą.
    5-as kartas

    Sidabrinis medalis, medalio liudijimas,
    diplomas, spaudas į pasą.

    Diplomas, spaudas į pasą.
    6-9-as kartas

    Sidabrinė juostelė „Jurbarkas“,
    diplomas, spaudas į pasą.

    Diplomas, spaudas į pasą.
    10-as kartas

    Auksinis medalis, medalio liudijimas,
    diplomas, spaudas į pasą.

    Diplomas, spaudas į pasą.

    PASTABOS:
    – žygeiviams kuriems virš 70 metų, apdovanojimai už 1×10 ar 2×10 km galimi kaip pagal ±20 km, ±30 km, ±40 km (pagal TŽL/IML reikalavimus);
    – juostelę „Jurbarkas“ galima įsigyti ir pirmaisiais dalyvavimo metais, bet už papildomus 10 lt. Nuo antro karto įteikiama nemokamai.


    Žygeivių festivalio apdovanojimų – medalių PROJEKTAS! Bus pakeitimų 😉

    Pristatome Pėsčiųjų žygių asociacijos įsteigtus medalius, kuriais apdovanojami tradicinio žygio „Lietuvos žygeivių festivalis“ dalyviai, sėkmingai įveikę bent 40 km distanciją (1 x 40 arba 2 dienos po 20, 30 ar 40 km). Skirtingas medalis įteikiamas kas 5-is žygius. Įvykdžius tarkim 3-ią ar 12-ą žygį dalyviui iteikiamas tik diplomas ir kilometražas įskaitomas specialiu spaudu Lietuvos žygeivio pase.

    Varinis apvalus
    Lietuvos žygeivio medalis
    su žalia juostele
    Įteikiamas už 1-ą sėkmingą žygį
    Sidabrinis apvalus
    Lietuvos žygeivio medalis
    su žalia juostele
    Įteikiamas už 5-ą sėkmingą žygį
    Auksinis apvalus
    Lietuvos žygeivio medalis
    su žalia juostele
    Įteikiamas už 10-ą sėkmingą žygį

    Visiems Festivalio dalyviams, nepriklausomai nuo įveikto kilometražo, įteikiamas diplomas:


    Taip pat kartą metuose, Lietuvos žygeivių festivalio metu, pagerbiami ir apdovanojami aktyviausi Lietuvos žygeiviaiLietuvos žygeivio pasuose įskaičius atitinkamą pėsčiųjų žygių kilometražą jiems suteikiamas žygeivio vardas (titulas) ir sertifikatas, įteikiamas specialus medalio laikiklis:

     „Varinis Lietuvos žygeivis“
    1000+ km
    „Bronzinis Lietuvos žygeivis“
    2500+ km
    „Sidabrinis Lietuvos žygeivis“
    4000+ km
     „Auksinis Lietuvos žygeivis“
    6000+ km
     „Lietuvos žygeivis – meistras“
    8000+ km
     „Lietuvos žygeivis – veteranas“
    12000+ km

  • Žygis “Dragūnų keliais” – maršruto aprašymasMarch „Dragūnų keliais“ – routes description

    ŽYGIS PIRMYN: ~19 km

    1. Žygio startas – Dragūnų batalione (Liepojos 5, Klaipėda): išeinama iš dalinio teritorijos per atsarginius vartus miško takeliu ~300 m. vakarų kryptimi (tiesiai) einama iki asfaltuoto dviračių / pėsčiųjų tako („Kuršių kelias“).
    2. Priėję dviračių / pėsčiųjų taką, sukame į dešinę ir ~3,5 km (asfaltas) šiaurės kryptimi einama iki Girulių geležinkelio pervažos.
    3. Saugiai perėję pervažą, sukame į kairę ir ~150 m einame Stoties gatve iki Turistų gatvės.
    4. Priėję Turistų g. sukame į dešinę ir ~400 m Turistų gatve einame iki posūkio į dešiniau (jūsų dešinėje yra AB „Lietuvos geležinkeliai“ Girulių mokymo, reabilitacijos ir poilsio bazė).
    5. Asfaltuotu taku ~550 m leidžiamės iki kelio (Pamario g.).
    6. Saugiai perėję kelią, pasukame į dešinę ir miško keliuku (kelio (Pamario g.) kairėje) einame ~250 m iki artimiausio posūkio į kairę.
    7. Pasukame į kairę ir žvyrkeliu paeiname ~100 m iki ženklo „II-ojo Pasaulinio karo gynybiniai įtvirtinimai – 600 m“. Ką tik praėjome stovyklą „Žuvėdra“, kuri buvo mums dešinėje.
    8. Vadovaujamės ženklo nurodytu keliu ir ~600 m einame iki Juodosios tvirtovės (II-ojo Pasaulinio karo gynybiniai įtvirtinimai). Užeiname į Juodąją tvirtovę trumpai ekskursijai.
    9. Toliau tęsiame žygį (~13 km) pajūriu (šiaurės kryptimi) iki pat Nemirsetos. Maždaug už 2 km praeiname Olando kepurę (24,4 m aukščio skardis). Praėję Olando kepurę, toliau tęsiame žygį pajūriu (~11 km) iki Nemirsetos laivų gelbėjimo stoties bokšto.
    10. Priėję Nemirsetos laivų gelbėjimo stoties bokštą, sukame į dešinę ir keliuku kylame į viršų. Mums kairėje – Nemirsetos laivų gelbėjimo stoties – dar vienas įdomus istorinis objektas Pajūrio regioniniame parke.
    11. Trumpai apžiūrėję senąją laivų gelbėjimo stotį, toliau ~150 m žygiuojame keliuku aukštyn (rytų kryptimi) iki dviračių tako. Sukame į dešinę, paėję ~300 m iki nedidelės poilsio aikštelės, sukame į kairę ir likusius ~200 m žygiuojame iki buvusios 1992 m. įkurto Dragūnų bataliono rikiuotės aikštės. Čia mūsų laukia poilsis, vandens pasipildymas, kareiviška košė, žygį baigusių dalyvių apdovanojimas, sveikinimo kalbos ir kita…

    ŽYGIS ATGAL: ~17 km

    1. Pailsėję ir pasistiprinę, tęsiame žygį ~3 km asfaltuotu dviračių taku („Kuršių kelias“) iki Karklės atraminio pasieniečių punkto.
    2. Tęsiame žygį toliau ~3 km tuo pačiu asfaltuotu dviračių taku („Kuršių kelias“) iki kelio. Išėję į kelią, saugiai paeiname juo link Karklės ~1,5 km iki Pajūrio regioninio parko lankytojų centro.
    3. Pasisvečiavę Pajūrio regioninio parko lankytojų centre ~400 m keliaujame vakarų kryptimi iki pajūrio, pasukame į kairę ir tęsiame žygi (pietų kryptimi).
    4. Pajūriu nukeliavę ~500 m, kairėje pusėje pamatome medinius laiptelius, kuriais lipame ant kopos – toliau tęsime žygį ekologiniu pažintiniu taku „Litorina“.
    5. ~3 km nukeliavę „Litorinos“ atsiduriame ties jau mums žinoma „Juodąja tvirtove“. Nuo čia jau žinome kaip sugrįžti
    6. Lieka tik ~700 m iki Pamario g. (asfaltuotas kelias), saugiai jį perėję, ~550 m jau žinomi taku kylame link Girulių. Vėl ~400 m Turistų gatve iki Stoties g., dar ~150 m iki geležinkelio pervažos, kurią saugiai perėję, sukame į dešinę ir mums lieka tik ~3,8 km iki FINIŠO Dragūnų batalione!!!

Aukštyn