Pėsčiųjų žygių asociacija - žygiai pėsčiomis Lietuvoje ir Europoje

Daug tuo klausimu diskutavome formaliai ir neformaliai su asociacijos nariais, ypač taryboje… sprendimas kaip ir būtų toks, kad į “Lietuvos žygeivio pasą” užskaitomi net 10 km/diena x 2 dienos žygiai…

Su kuo kategoriškai negaliu sutikti!

Pirmiausia – daugelis ne pirmamečių žygeivių gerai pamena laikus, kai ėjom net 4 denas po  bent 30, 40 ar 50 km ir vargo nematėm. Tiems žmonėms pagrįstai yra kuo didžiuotis, kai medalis uždirbtas bent 120-200 km per vieną žygį!  O dabar? Medalis už 20 km?..  Tai čia kaip mazgote per veida, prilyginti 10x mažesnias pastangas medaliui… Tai tuomet pradėkime žarstyti medalius, kaip saldainius Maksimoje – kilogramais, jei jie tokie beverčiai tampa!

O tuo tarpu kažkam kažkas ten nepatiko, arogancija prikaišiojo kai įmečiau foto savo medaliu… Kolekcija, palyginus, menka, BET užtai šio to verta! Kiekvienas egzempliorius – neišdildomi prisiminimai, patirtys, pažintys, iššūkiai ir pergalės! Kol “užsiėjau” savo TREČIĄJĮ medalį, pėsčiomis sukoriau bent TŪKSTANTĮ įskaitinių kilometrų!!! (2001->2005 metais, po ~200 km kasmet viename žygyje, pirmas bronza, antras eXtreme, trečias – sidabrinis Radvilų).

O kur dabar prasmė ir vertė?? Medalis, spaudas į pasą, žingsnis link “žygeivio” vardo už 20? 10? 12,5 km??? Tai tris medalius galima “susiorganizuoti” nė 100 km nenuėjus per kokius 3-4 renginius metuose?? Būtų juokinga, jei nebūtų graudu…

Antra – jei norim integruoti vaikus / jaunimą / invalidus / šeimas / šunis ir kt. kam nėra aktualu “plešytis” didelių atstumų, tai vualia – jie eina 2 dienas po 10 km, ar vieną dieną 20 km DIPLOMUI, ne medaliui! Paaugs / susitiprės ar dar kaip priaugs “medalio atstumui” – prasieis daugiau. Tai net savotiška paskata, siekiamybė ir neleidimas užgesti entuziazmui

Mano kategoriškas siūlymas: Žygeivių festivalyje ir pan. gali ir turi būti maži atstumai, kaip tarkim 10 km per dieną, bet jie įvertinami tik diplomu. Dvi dienos po bent 20 km arba viena diena (yra tokio tipo žygių) nueinant bent 30 km – įskaitinis antspaudas pase. O medalio “kartelė” išvis turėtų būti dar aukščiau. T.y. bent ne taip žiauriai žemai nukritus, turėjau omeny Pvz.: 2 dienos po 30 km, arba vienos dienos, bent 50 km žygis įvertinamas diplomu + spaudu IR medaliu…

O jei net tiek kartelės nepakelsim, tuomet daugeliui senų žygeivių dings bet koks interesas vaikšcioti į žygius, kurių “ivertinimas” tolygus šokoladinio saldainio-medalio blizgučiui…

Nuoširdžiai Jūsų,
Dainius. PŽA taryba.

Praėjusį savaitgalį į Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos kvietimą dalyvauti ištvermės žygyje atsiliepė beveik 200 dalyvių. Starte prie Kauno istorijos muziejaus plevėsavo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Danijos vėliavos. Ekstremalaus žygio tarptautinės taisyklės paprastos – per 24 valandas turi nueiti 100 km, tada 24 valandos poilsio ir 100 km žygis, kurį vėl turi įveikti per 24 valandas. Pirmą parą turime kairiuoju Nemuno krantu nužymėta trasa pasiekti Jurbarką. Ten – nakvynė, o paskui dešiniuoju Nemuno krantu grįžti į Kauną.

- Eisite Lietuvos „Kruvinuoju keliu“, – išlydėdamas žygeivius prie starto kalbėjo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas. Čia, prie Nemuno upės, per 200 metų kovos su Kryžiuočių ordinu Lietuva neteko apie milijono savo gyventojų. Mūsų Tėvynės upių tėvas buvo linija, tarsi tvirtovės siena, prie kurios lietuviai už savo žemę, kalbą ir papročius kovėsi su atėjūnais iš visos to meto krikščioniškos Europos. Vėliau – švedų, rusų karinės invazijos, 1831 ir 1863 metų sukilimai, I ir II pasauliniai karai niekada neapsiėjo be kruvinų kautynių prie Nemuno. 10 valanda. Startas. Žygių grupės ir grupelės, aidint skambioms muzikos grupės „Ainiai“ melodijoms, pajuda iš Kauno centro. Pavieniui eiti negalima, nes žygiuosi naktį, todėl reikia saugoti ir prižiūrėti vienam kitą, jei kas atsitiktų. Einame trise, o mūsų vadas – ištvermingas senas lapinas Borisas, pagal amžių vyriausias šis žygio dalyvis, jam – 62-eji. Mes su Vytautu taip pat ne jaunuoliai – įpusėję šeštą dešimtį.

- Vyrai, tam, kad įveiktume šią trasą, reikia trečdalio fizinės jėgos ir dviejų trečdalių proto galios. Nebandykite manyti, kad darote kokį nors žygdarbį. Mes tiesiog einame geram draugų būry, žvalgomės aplinkui, bendraujame ir nepersistengiame laikydami savo tempą, – moko Borisas, kuriam toks žygis – jau ketvirtas.
Tai, kad jėga ir ištvermė yra dvasinės žmogaus savybės, žinau seniai, tačiau kitų dalykų mokausi iš savo vado. Kas dvi valandos sustoti, nusiauti sportbačius, kojines ir pagulėti 15 minučių. Gulint ilgiau, ims atšalinėti kojų raumenys ir tada sunkiau pradėti eiti.

Zapyškyje, prie bažnyčios, pirmas sustojimo punktas. Čia groja kaimo kapela, prekybos vieta. Mūsų trijulė iš visos žygeivių kolonos čia ateina paskutinė, kai kiti jau išeina. Aiškiai su užuojauta į mus žvelgdamas kareivis draugiškai paklausia:

- Klausykit, kam jums, pagyvenusiems ir nesportuojantiems žmonėms, reikia dalyvauti šiame žygyje? Čia juk karių, šaulių, sportininkų – žygeivių renginys…

Pertraukėlė ir žengiame toliau. Džiaugiasi širdis, kai matai, kaip gražiai lietuviai moka tvarkyti savo sodybas: tvarkingi sodai, gėlynai, kiekviename kieme koks nors šeimininko sugalvotas meninis akcentas. Visai netoliese mūsų kelio riogso fermų griuvėsiai. Griovėm kolūkius, o sugriovėm kaimus. Kas kelintas namas Panemunės kaimuose negyvenamas, užkaltais langais…

Ir vis tiek graži ta mūsų Lietuva prie Nemuno. Ir tai girdžiu jau iš kelinto šio žygio dalyvio. Kaip tame J.Marcinkevičiaus eilėraštyje: „Taip gražiai skambėjo žodžiai – laukas, pieva, kelias, upė, taip gražiai iš jų išaugo vienas žodis – Lietuva!“ O upė mums iš dešinės ne bet kokia, o pats Nemunas. Čia jis daug platesnis nei pas mus Dzūkijoje prie Merkinės. Istorijoje fiksuoti faktai, kai kryžiuočių upinių laivų flotiles čia, Nemune, užpuldinėdavę didesni mažesnių lietuviškų laivų būriai. Mūšiai vyko ir vandenyje, o jei prisiminsime, kad mūsų maršruto trasoje stūkso virš 20 piliakalnių, priešams lengva nebuvo.

Mūsų vado parinkta žygio taktika pasiteisina. Priekyje ėjusieji pamažu lėtina tempą, kiti ima atsilikti, o mes jau žengiam kartu su lyderiais.

Saulė pamažu leidžiasi, ir eidami mišku pradedam naktinį žygio etapą. Akys pamažu pripranta prie tamsos ir prožektorių niekas beveik nenaudoja. Nepasakysi, kad labai sunku, bet nuovargį jaučiam. Niekas nejuokauja, nekalba – žengiam tamsoje tylėdami. Priekyje girdim ateinančią žvyrkeliu nuo alaus apšilusio jaunimo kompaniją. Vyrai turbūt grįžta iš kokio vakarėlio ir beveik kaktomuša susiduria su priekyje einančiais latvių kariškiais. Nustebę nutyla, bando kažko klausti, bet latviai nieko nesakydami praeina. Kol šie dar nespėjo atsitokėti, pro juos jau žengia Lietuvos karių grupė. Prasilenkdamas su nustebusiais vietos jaunuoliais, girdžiu:

- Ei, chebra, ar kas suprantat, kas čia buvo? Mentai ne mentai. Kas čia vyksta?

Gelgaudiškyje prie bažnyčios visus stabdo žygio organizatoriai. Vidmantas Genys suvadovauja:

- Visiems trumpam gultis. Kolona labai išsitempė, reikia palaukti atsiliekančių. Pailsėkit. Iki Jurbarko liko 20 km.

Antrą kartą raginti nereikia. Visi krinta šventoriuje ant žolės ir čia pat užmiega. Prabundu nuo lengvo lietaus ir komandos, kad jau gali eiti, kas nori. Žvilgteliu į laikrodį, miegojom apie valandą. Dabar šiek tiek po trijų. Turim dar 7 valandas. Galima dar pamiegoti, bet Borisas pataria, kad geriau eiti. Vaizdas įspūdingas – ant žolės pilna miegančių žmonių kūnų. Nežinia, iš kur šiuo paros metu čia atsiradusi pro šalį einanti vietinė porelė net persižegnojo.

- O jie čia gulintys gyvi?

Teka saulė, švinta.

- „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“, – uždainuoja šalia žygiuojantis Vytautas, bandydamas mus pažvalinti žygio pabaigoje. O tolumoje jau matyti Jurbarko bažnyčios bokštai. 1382 metais čia pilyje įsikūrusius kryžiuočius, kurie šią vietą vadino Jurgenburgu, puolė kunigaikštis Kęstutis. Lietuvos kariuomenė valtimis nusileido Nemunu ir išsilaipinusi krante šaudė į kryžiuočius bombardomis – tuometėmis patrankomis.

Ak, ir ilgi tie paskutiniai kilometrai…

O mes jau einame Nemuno tiltu, už kurio – Jurbarko ir pradžia, ir centras. Nuovargis daro savo: žinom, kad reikia sukti kairėn, o kažkaip vieningai pasukam dešinėn. Keikdamiesi mintyse turim grįžti. Finišas – 7 val. 13 min. Mes penkiese atėjome pirmieji. Viskas, dabar tik miegoti… Kai kažkas iš draugų pasiūlė sudalyvauti žygyje, pasakiau, kad 100 km nueičiau jau vien dėl blogo savo charakterio, o kaip būtų su antru šimtu po paros poilsio, tikrai nežinau.

Praktika rodo, kad tas, kuris nuėjo 100 km, nueis ir kitą šimtą. Bet tai kiekvienam sau pačiam dar teks įrodyti.

Dūdų orkestro garsais ir padrąsinančiomis kalbomis lydimi šeštadienį 10 val. išžygiuojame iš Jurbarko.
Praėjusią parą beveik visą laiką pragulėjome mokyklos sporto salėje ant čiužinių. Kojos atrodo sveikos, didesnių pūslių nepritrynėme.

Oras kol kas geras, nuotaikos – irgi. Visu keliu kaimeliuose ir gyvenvietėse prie kelio esančiuose namų kiemuose mums mojuoja žmonės.

Signalizuoja pro šalį važiuojantys automobiliai.

Žmonės siūlo atsigerti vandens, pieno, vienas – net, kaip jis pats sako, Nemune sugautų džiovintų žuvų.

- Kiek kainuoja? – klausiame.

- Nieko, čia dovana. Juk jūs tiek kilometrų einate, laikraščiuose skaitėme. Būkit geri, paimkit…

Kita moteris praeinantiems dalija supjaustyto sūrio gabaliukus, net šalikelėje „bambalį“ tuštinantys valkatėlės siūlo atsigerti alaus.

Parimusi prie kiemo vartų, į mus žiūri senučiukė.

- Viešpatie, kiek Lietuvos kareivėlių žengia, – taria ji, o akyse – kažkoks nenusakomas jausmas. Tokį žvilgsnį jau esu matęs. Tada, balandžio viduryje, žygiavom Dzūkijos partizanų takais. Einant pro vieną prie Skroblaus esantį kaimelį žila kaip žydinti obelis senutė, stovėdama šalia kelio, švietė tokiomis pat akimis:

- Mūsų kaime tiek tokių kareivėlių nuo Adolfuko laikų nematėm.

Adolfuku močiutė vadino čia partizanavusį Adolfą Ramanauską-Vanagą. Ir žiūrėdama į kareivius su lietuviškomis uniformomis mintimis grįžo į savo jaunystės metus, kai taip uniformuoti jaunuoliai buvo vienintelė pokario sunkmečio viltis.

Šilinėje mus vaišina žuviene – trumpa pertraukėlė, ir vėl etapas iki Raudonės pilies. Fantastiškas žygis palei Nemuną, jei kartkartėmis nepamatytume užrašo „Parduodu“.

Raudonės pilyje groja kaimo kapela, gaunam rūgštynių sriubos, spėjam užtverti kelią jaunavedžiams. Prisėdęs pailsėti, paimu į rankas laikraštį. „Teisingumo ministras leido Lietuvos žemę pardavinėti užsieniečiams“, – perskaitau.

„Šūdas!“ – pirma, ką spėju pagalvoti.

O šalia esanti žurnalistė kalbina kelis jaunuolius, sėdinčius kartu su latvių ir danų kariais.

- Sakykit, kodėl dalyvaujat šiame žygyje?

- Tikriausiai todėl, kad norim geriau pažinti Lietuvą, savo Tėvynės istoriją.

- Na, o ką jūs pasakytumėte apie tuos, kurie Kovo 11-ąją eitynėse skanduoja „Lietuvą – lietuviams“?!

- Bet kad mes ir esam tie patys. Mes – jaunieji Lietuvos patriotai…

Pamatęs pasikeitusią žurnalistės veido išraišką, nusisuku, kad nepradėčiau juoktis, nors turbūt reikėtų verkti. Nagi pamokėjo pinigėlių Sorošas plunksnos broliams… Šiuose žygiuose nepamatysi liberalų radomauskių, gėjų simonko ar paleckių – frontininkų. Tie, kurie žengia Kovo 11-osios eisenoje, žygiuoja per Lietuvą – eina vedami širdies balso, žino, ko nori. Ko nori, žino ir kita pusė. O nori vieno – sorošų ar kremlių pinigų…

Pasiekiam Veliuoną. Čia, kaip ir pas mus, Perlojoje, stovi tarpukario laikotarpiu pastatytas ir visas sovietmečio negandas atlaikęs Vytauto Didžiojo paminklas. Miestelio centre skamba muzika ir čia, kaip kažkas pasakė, kaip prie Smetonos, pilna žmonių – vietinių ir žygeivių. O mano nuotaika subjurusi. Seimas priėmė rezoliuciją, smerkiančią žemės pardavimą užsieniečiams, ir, užuot priėmęs tam reikalingus įstatymus, išėjo atostogų. Prisimenu 1991 metų rugpjūčio pučą, kai žmona gulėjo ligoninėje Vilniuje. Visur sklandė nežinia ir nerimas. Kai atvykau jos aplankyti, užėjusi į palatą gydytoja ištarė žodžius:

- Moterys, nieko nebijokit, mūsų vyrai mus apgins.

Ir tada man buvo aišku, kad į mūsų namus, į mūsų kaimus, į mūsų šalį priešai ateis tik per mūsų lavonus. O čia brūkšt – teisingumo ministras savo parašą: ateikit užeivių aukso veršiai, imkit mūsų žemelę. Vis galvodavau, kodėl, mano, dzūko, akimis, ta Suvalkija nei šiokia, nei tokia, t.y. beveik be miškų. Pasirodo, kad prieš kelis šimtus metų juos iškirto ir Nemunu žemyn parduoti išplukdė užeivių pirkliai. Praturtėję jie pirko žemes ir būtent jie dešiniame Nemuno krante statėsi čia dabar esančias Raudonės, Panemunės, Belvederio pilis. Vien pavadinimas „Belvederis“, iš prancūzų kalbos išvertus – „gražus vaizdas“, gali pasakyti apie ne vietinio buvusio šios pilies savininko kilmę. Mes, lietuviai, čia buvom tik baudžiauninkais.

Praeinam pro Gedimino kapo kalną. Mane mokykloje mokė, kad Gediminas žuvo prie Veliuonos, kryžiuočiams panaudojus patranką. Dabartiniai mūsų istorikai tvirtina, kad buvo nunuodytas. Dabartiniai Lietuvos istorikai randa daug įdomių dalykų. Kryžiuočiams nepasidavęs ir Pilėnuose su savo vyrais susideginęs Margiris buvo psichikos ligonis, Žalgirio mūšis – didelė Kryžiuočių ordino finansinė nesėkmė, o lietuviai atseit negalėję net dalyvauti Durbės mūšyje, nes tokio atstumo per tiek laiko būtų nepajėgę nueiti. Na, palaukit, kabinetų žiurkės, pakalbėsim, kai ateisiu iki Kauno… Prasideda liūtis. Užsimetus vandens nepraleidžiantį apsiaustą jis nebaisus, bet mirksta avalynė, kojinės, pradedu pritrinti pūsles. Prieš žygį susigriebiau, kad naujų sportbačių gerai panešiot nespėjau, o senieji suplyšę. Kojas reikia saugoti – čia tas pats kaip naujas BMW su sudilusiom padangom. Visą žygį geruoju minėjau puikų Varėnos batsiuvį Stebutį, kuris sulopė man senus sportbačius, kad atlaikytų 200 km. Bet per liūtį tai jau negelbsti. Seniai sutemo ir žengiam panemunių takais apgraibom, žliugsinčiom kojom. Maratono bėgikai sako, kad tikrasis maratonas prasideda nuo 33 km. Iki to gali nubėgti bet kas. Einant 100 km tai prasideda nuo 70 km. Jei man tai kas būtų pasakęs po pirmosios 100 km dienos, būčiau numojęs ranka. Per lietų neprisėsi ir neprigulsi pailsėti. Nuėjom jau 20 km be sustojimo, o iki tarpinio finišo Kulautuvoje liko dar 10. Dabar man jau aišku, kas yra 70 km. Eini tamsumoje per balas kaip robotas. Bandai vis neįlipti į balą, nors ir batai, ir kojinės jau seniai permirkę kiaurai. Būsena tokia, tarsi eitum girtas – bandai save kontroliuoti, o tave mėto į šonus, neturi nei vietos, nei laiko popiečio. Pritilo šalia einantys draugai. Kažkuris dar bando švilpauti maršo melodijas, bet greit prityla. Bandau susitvarkyt su savimi. Tempas sulėtėjęs iki minimumo. Tik žiūrėdamas į laikrodį bandau nuspėti, kiek dar liko. Ir kai atrodė, kad šita velniava niekad nesibaigs, atsimušam į savo mašinų koloną. Vidmanto Genio komanda:

- Stop. Visi miegat iki 6 val. Poilsis.

Susiradęs miegmaišį, krentu ant žemės. Vėliau Vytautas pasakojo, kad pabudęs suprato, jog užmigo net nenusiavęs batų. Nors, kaip pats sakė, apskritai nežinojo, ar miegojo.

Pabudau Boriso purtomas:

- Gediminai, keliamės, 6 val. ryto.

Pirma mintis – ar laiko kojos. Keliuosi, viskas gerai. Dega tik pritrintos nuospaudos. Klijuojamės pleistrus ir pirmyn. Šlubčiodami pradedam eiti. Skauda, bet žinau, kad po kelių kilometrų tai praeis.

Liko apie 15 km. Žinom, kad nagais ragais, bet finišą pasieksim, ir stebuklas – tas žinojimas užveda. Jau žengiam Kaunu, tik niekad nemaniau, kad ta Raudondvario plento gatvė tokia ilga. Jau einam Vilijampolės tiltu, jau matyti Kauno pilis, kurią didvyriškai 1362 m. gynė kunigaikštis Vaidotas, vėliau su 11 savo vyrų sugebėjęs išsiveržti iš kryžiuočių apsupties.

Grojant Kauno pučiamųjų orkestrui „Ąžuolynas“, finišuojam Rotušės aikštėje. Laikrodis rodo be 15 min. 10 val. Spėjom. Ir vėl mūsų trejetukas – tarp pirmųjų. Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos prezidentas mums sega žygio riterių kryžių medalius, sveikinam vieni kitus. Kai pajuntu stuktelėjimą į šoną, atsisuku. Prieš mane stovi kareivis su lietuviška uniforma.

- Leiskit paspausti jūsų leteną. Aš Zapyškyje jūsų klausiau, kodėl „senukai“ dalyvauja tokiame žygyje. Noriu pasakyti, kad aš ATSIPRAŠAU už savo klausimą.

- Bet kad aš tau neatsakiau, kodėl mes dalyvaujam šiame žygyje. Todėl, kad Nemunas ne tik upė, o mūsų gyvenimo linija…

P.S. Šis žygis buvo pirmasis šiemet įregistruotos Pėsčiųjų žygių asociacijos, kurios prezidentas – buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis Vidmantas Genys, renginys. 71 šio žygio dalyvis, nuėjęs 200 km, buvo apdovanotas asociacijos riterio kryžiaus, 56 dalyviai, įveikę 100 km, – asociacijos medaliais. Apie šešiasdešimt žygeivių dalyvavo atskiruose žygio etapuose. Iš trasos pasitraukė ir distancijos neįveikė tik 6 dalyviai.

“Respublika”
Gediminas JAKAVONIS
2011 liepos mėn. 09 d. 08:45:11

Sveiki

Šie patarimai, daugiau pamąstymai, prisiminimai, o ne patarimai, tėra bendro pobūdžio ir paremti asmenine patirtimi, tad tikrai nėra būtinai privalomi ar tinkantys visiems kitiems

Dažniausiai daugelis klausia, ar reikia daug treniruotis, ar reikia daug fizinių jėgų, norint nueiti 100 km. Negaliu atsakyti, nors norisi, ne Žinoma, jų reikia, tačiau nei aš pats, nei kolegos, su kuriais tekę net kelis kartus sėkmingai įveikti eXtreme trasas, nesame jokie sportininkai, atletai ar pan. Tiesiog daugiau ar mažiau propaguojame aktyvų gyvenimo būdą – vaikštome, važinėjame dviračiais, bėgiojame, plaukiojame ir pan. Dažnas iš mūsų yra kariškis, turistas ir pan. Žodžiu, kitose veiklose metų eigoje daugiau ar mažiau susiduria su fiziniu aktyvumu, tiesiog nevengia to, neužsisėdi vien tik darbuose, palinkę prie kompiuterių ar pan. To užtenka.
Daug svarbesnis, net sakyčiau svarbiausias veiksnys – psichologija ir valia. Fizinių jėgų, anksčiau ar vėliau, ima trūkti KIEKVIENAM. Nėra lengvų kilometrų – nelengva nei 30 nueiti, nei 50, tai ką kalbėti apie 100 km per parą Bet va čia ir išryškėja tokie esminiai žmonių bruožai, kaip sugebėjimas nepalūžti morališkai / psichologiškai, taip sakant, “per negaliu”, per skausmą, per juodas mintis, drumsčiančias galvą – “ką aš čia veikiu??!!”, “kam man to reikia!!?” ir pan., žengti dar žingsnį. Dar ir dar vieną! Ir tuomet vis tiek tie metrai, kilometrai “tirpsta”, artėjama link finišo, link pačios svarbiausios pergalės – prieš patį save, savo “negaliu”, “nenoriu”

Toliau, paprastai, klausimai seka apie pačio žygio eigą – kokiu greičiu einama, kaip kas jaučiasi tam tikrais etapais, kiek užtrunka ir t.t. Na, čia labiausiai veikia faktorius – “žiūrima per asmeninę prizmę”. Nes kitaip ir būti negali – tokių dalykų nei iš knygų, nei iš kitų pasakojimų nesuprasi, neišmoksi Tad ir pasakoju savo prisiminimus, išgyvenimus
Žygio greitį labiausiai riboja, žinoma, pirmiausia pavienių žygeivių pajėgumas, po to – visos grupės pajėgumas. Jūs galite atkarpose tarp kontrolinių taškų kažkiek “išsibarstyti” – kažkas paeina greičiau, kažkas lėčiau, kažkas tiesiog nori vienas pabūti ir pan. Bet tai griežtai nerekomenduotina! Šis žygis sunkus ir net pavojingas – maža kas gali kam nuo perkaitimo, dehidratacijos, nuovargio ir kitų faktorių nutikti su sveikata, savijauta. Todėl ir reikalinga komanda, kuri parems, padės esant reikalui. Bet realybė tokia – vis tiek kažkiek išsiskiriama, nes visai eiti “koja į koją” keliems dažniausiai nesigauna.
Greitį vienos grupės pasirenka gana tolygų, eina pastoviai, ilsisi gana nedaug, bet periodiškai ir pan. Kitos “forsuoja” didesnį greitį ir ilgiau ilsisi, kai nebepaeina ir t.t. Neegzistuoja “teisinga” strategija. Tai tiesiog reikia pajausti

Žygio eiga paprastai daugeliui būna tokia, kad pirmi 50-60 km yra sąlyginai nesunkūs, nors, žinoma, vėlgi reikia pereiti tokį psichologinį “barjerą”, kai maždaug 20-30 pirmų kilometrų dažnas, panašu, galvoja – “kur aš čia išsiruošiau”… “juk dar tiek daug liko” ir t.t. Bet po to įsieinama ir, kaip sakau, būna gana nesunku. Keistas dalykas tas žmogaus mąstymas – kai dalyvauji, tarkim, 4 dienų žygyje po 50 km, ir kai tie 50 km yra tavo “galutinis tikslas”, tai sunku tampa nuo 20-30, o kai eini “eXtreme” – smegenys persiorientuoja kažkaip nė nekreipti dėmesio į pirmus 50 Visas “darbas” prasideda už jų
Tuomet prieinama… naktis… Ilga, šalta, baisi… Rimtai Beveik 100% visi, kas iškrenta eXtreme – iškrenta 60-90 km, tai yra “neišgyvena” pirmosios nakties. Ji – ilga, nes jėgos, greitis nebe tas… būna velkamasi koja už kojos… būna išvis svirduliuoja “gyvų lavonų” banda  Šalta – taip, netgi vidurį vasaros, nes kontrastas gana didelis po dienos karščių, temperatūra keičiasi per ~10-20 laipsnių žemyn, o eXtreme dalyviai paprastai nesineša kažko per daug – pakaitinių rūbų ar pan. Tad po dienos saulėkaitoje, naktis su tais pačiais rūbais atrodo, kaip žvarbus ruduo, dėl suprakaitavimo, pervargimo krečia šaltis… Baisi? Irgi tiesa… nesileisiu čia į gąsdinimus, bet manau, kas pasiryšite ir eisite, daugiau ar mažiau visi išgyvensite kažkokių “gliukų” Tiesiog iš pradžių einant 20-30 km gerai pasikalbėt su draugais, po to, tarkim, pasiklausyt mėgiamos muzikos, po to dar kas susigalvojama (skaičiuot, svajot ir t.t.), o tada, ypač naktį, pasiekiama tokia stadija jau ir psichologinio nuovargio, kad daraisi irzlus, viskas, kas dar padėjo, “tempė”, palaikė, darosi atgrasu ir ima nervinti Būna momentų, kad gali su geriausiu draugu susipykti, nes visi ir viskas tave velniškai erzina nuo įtampos. Būna… daug ko ten, žodžiu, būna

Na o toliau seka geroji naujiena – visi, su kuriais ėjau, su kuo kalbėjausi, patvirtino daugmaž tą patį – jei praėjai 90 km, praktiškai galima sakyti, kad sėkmingai praėjai visus 200! T.y. “išgyvenkite” pirmąją naktį ir, kokiais 90% galiu garantuoti, kad įveiksite viską Nes pradėjus brėkšti sekančiam rytui, pasakysiu poetiškai , į žemę ima grįžti šiluma, o į kūną ir galvą – optimizmas, naujas psichologinis ir fizinis “pakylėjimas”, kai suprantate, kad tiek nebedaug liko, kad svarbiausia ir sunkiausia jau už nugaros, tuoj tuoj pilnavertis poilsis ir pagrįstas pasididžiavimas savimi! Kaip pusiau juokais, pusiau rimtai visad sakiau, jei kas ir nutiktų likus kokiems 10 km – fizinė trauma ar dar kas, tai ant rankų nueitumėm, bet nebepasiduotumėm
Tad jei sugebėsite praeiti pirmą parą, pirmą 100 km, tuomet pačiam visad būdavo neįtikėtina, bet poilsio para labai ir labai atgaivina, sustiprina. Tokio poilsio niekada nebūdavo tipiniuose 4×50 km žygiuose “Radvilų keliais”, nes ten grįžus po dienos etapo linksminamasi, nepakankamai pamiegama ir t.t. O čia finišuosite, jus pasitiks jūsų aprūpinimas – ledai, sultys, patiesti miegmaišiai ir dar kas tik panorėsite, draugai ir bendražygiai plekšnos per petį – “šaunuolis /-ė” ir t.t. Gal dar rasite jėgų nusimaudyti, apsitvarkyti kojas ir krisite miegoti kokioms 4-6 val “mirtinu” miegu Atsikėlus bus “nesaldu” – daug ką kūne skaudės, keltis, judėti bus sunku, bet reikia! Prasivaikščiokit šiek tiek su šlepetėmis, pasimaitinkite gerai – kepsnio kokio padoraus ir pan. organizmas nusipelnė Po 4-6 val tokio “aktyvumo” vėl miegama pilnaverčiu 8-10 val miegu, po kurio atsikėlus pajuntamas tas mažas “stebuklas” – kad jauteisi, palyginus su vakar, velniškai gerai. Ne tai, kad “kaip visai nėjęs” – aišku pritrintos pūslės, pertempti raumenys, išeikvoti mineralai ir pan. “duoda apie save žinoti”. bet tikrai pasijunti, kad gali ir nori vėl startuoti, tas dar vienas 100 km nebeatrodo toks baisus. Ir ypatingas psichologinis momentas – startavę į antrą etapą kiekviena kūno ląstele jausite, kai “perlipta” per vidurį (iš pradžių kiek benuėjote, pirmą parą, ten 60 ar 80 km, vis tiek dar liko daugiau – 140 ar 120 km…), tuomet kiekvienas žingsnis, kiekviena atkarpa jus artina prie galutinio finišo, prie eXtreme riterio kryžiaus, džiaugsmo juoko ir… ašarų… Taip! Oho kokie vyrai būna susigraudina Ir tai labai normalu ir TIKRA. Niekas, kas nepraėjo eXtreme, niekaip nepajus TŲ emocijų antplūdžio, tos savijautos, kuri patiriama žengiant paskutines dešimtis metrų finišo tiesiąja… kai liejasi pergalės šampano purslai, kai tave sutinka mylimiausi žmonės, draugai sveikina ir glėbesčiuojasi, o tu esi kažkur šiek tiek ne čia, ne dabar… tau per kūną eina virpuliai, tokia EUFORIJA, kokios nesuteiktų jokie narkotikai ar mažesnės “pergalės”, o sąmonė vis dar niekaip negali patikėti, kad tai padarei Patikėkit… tai verta BET KOKIŲ pastangų!
O visą kita – ką neštis, kaip maitintis, kuo rengtis yra tikrai perdėm individualu ir geriausia, kad jau turėtumėt ankstesnių žygių patirties, tuomet tuo klausimu čia viskas bene identiškai. O jei jums pirmas kartas, tai net nežinau, ką pasakyti Vieni geria energetinius, kiti – tyrą vandenį. Kiekvienam savo. Yra bendrieji principai – saldinti, angliarūgšte prisodrinti gėrimai iššaukia… troškulį. Tad logiškiau gert sultis, vandenį. Bet maža kas kam Todėl nieko labai nestebina įvairūs “įnoriai”, pasireiškiantys iš žygeivių tam tikrais etapais ir tiek “kankinantys” už jų aprūpinimą atskingus asmenis. Pvz., 50-ame km žūtbūt užsimanai ledų, skambini, tariesi. kam ko reikia, apiperka ir laukia 70-am km. Ar pieno. Ar dar ko Būna “noriu ir viskas”. Vos ne lūpa patempta, kaip vaikams Žmonės pavargę, suirzę, tai normalu. Tad tą reikia numatyti, tam ir reikalingas aptarnavimo automobilis, asmuo, kuriam įduota pinigų ir su juo palaikomas kontaktas.
Į aprangą ir kitus dalykus išvis paprastai mažai kreipdavome dėmesį. Dar ir dar kartą pasikartosiu – eXtreme “kovojama” su psichologija, tad visa kita ten gerokai nublanksta. Ką, kur ir kaip valgysi, gersi ar prisėsi turi labai labai mažai reikšmės, lyginant su tuo, kokia “kova ir kančios” verda galvoje Nors, žinoma. irgi reiktų atkreipti dėmesį į rūbus – jie turi būti patogūs, gana laisvi (arba atvirkščiai – aptemti), čia kaip niekur kitur galioja taisyklė “viskas, ko nereikia – nereikia”. O ten nereikia beveik nieko Kai eini 80-ą km, prasidėjęs lietus tave mažai domina. Net jei turėtum kokį apsiaustą nuo lietaus, kažin ar gaištum laiką ir eikvotum taip brangius energijos lašus persirengimui  Tik reiktų atkreipti dėmesį, kad kažkas į kažką nesitrintų, neveržtų ir t.t. Tai Ojojoi kaip “užknisa” po kurio laiko, bet kokia smulkmena – tabaluojanti šortų virvutė, kuri su kiekvienu žingsniu prisiliečia prie kojos… po dešimčių km tai gali “pradėti vesti iš proto”, kaip koks lašantis vanduo Tad nesugalvokit turėt tokio dalyko kaip odinės piniginės kelnių kišenėje – pritrins, nervins ir t.t.
Na ir pabaigai. eXtreme yra iššūkis ne kojoms, ne raumenims, ne jėgai. Tai grynai psichologinis iššūkis, atskiriantis žmones, kurie ir šiaip gyvenime susidūrę su pirmomis kliūtimis, nesėkmėmis, sunkumais “nuleidžia rankas”, pasiduoda dorai ir nepakovoję, ir tuos, kas sugeba nepasiduoti, nepalūžti pirmai progai pasitaikius.
Praeitas eXtreme`as kaip niekas gerai padeda įsisamoninti ir patvirtina, kad žmogaus galimybės yra beveik beribės. Visos ribos egzistuoja tik mūsų galvose. Vieni sugeba jas peržengti, išplėsti, kiti ne.
Ši patirtis labai ir labai padeda visapusiškai vėliau gyvenime – turėdamas tokios ir panašios patirties, tokių “pergalių”, žmogus nustoja ieškoti kliūčių ir pradeda ieškoti sprendimų, nustoja tobulai teisintis dėl visko gyvenime, ko jis negali, nesugeba, kas “per toli”, “per sunku”, “per…”, o pradeda tiesiog daryti, mažiau vengti, bijoti iššūkių. Ir atveria kelius naujam pažinimui, naujoms galimybėms, naujiems pasiekimams!
Bet pradžiai svarbiausia – “kiekvieną kelionę gali užbaigti tik į ją išvykęs”. Nepradėję žygio Jūs tikrai neturite jokio šanso jį užbaigti. Raskite ryžto, valios, optimizmo, laiko, drąsos išbandyti, priimti šį iššūkį. Ir nemaža dalis jūsų tikrai ATRASITE kažką teigiamo ir įsimintino iš nuostabios patirties

Dainius, PŽA
3 iš 3 sėkmingi “eXtreme”

Naujus Žygių metus skelbiame atidarytus!!!!!

2011 metų sausio mėnesio 14-15 dienomis Klaipėdoje vyko 10-asis jubiliejinis naktinis pėsčiųjų žygis „Klaipėdos sukilėlių keliais“. Žygis skirtas paminėti 88-ąsias sukilimo Klaipėdos krašte metines ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų įkūrimo 20-metį.

Šimtai žmonių iš visos Lietuvos naktį iš sausio 14-osios į 15-ąją pėsčiomis „šturmavo“ 26 kilometrų trasą.

Išankstinėje registracijoje buvo užsiregistravę 467 žygeiviai . Starto vietoje gretas papildė dar 216 entuziastų. Taigi, viso renginyje dalyvavo 685 žygeiviai, kurie sudarė 62 komandas. Jauniausiam dalyviui – 14 metų, vyriausiam – 63 metai. Sėkmingai trasą įveikė 679 žygeiviai.

Kiekvienais metais renginys sulaukia vis daugiau dailiosios lyties atstovių dėmesio. Organizatoriai pasidžiaugė, kad šiais metais merginos ir moterys sudarė net 15% visų dalyvių.

Į renginį dalyviai atvyko iš įvairiausių Lietuvos vietovių: Klaipėdos, Kretingos, Vydmantų, Palangos, Prienų, Skuodo, Gargždų, Švėkšnos, Telšių, Šilutės, Kauno, Vilniaus, Ruklos (Jonavos raj.), Alytaus, Panevėžio, Jurbarko, Radviliškio, Šiaulių ir kt. Daugiausia entuziastų atstovavo etnografinį Lietuvos regioną – Žemaitiją. Oficialiai užsienio piliečiai renginyje nedalyvavo, tačiau su Pėsčiųjų Žygių Asociacijos komanda lietuviškos žiemiškos „egzotikos“ patirti bandė svečias iš Egipto. Nors jis įveikė tik 6,2 km., jautėsi atlikęs tikrą žygdarbį. Sakė: „daug lengviau eiti Egipto smėlynais nei bristi lietuvišku sniegu“.

Naktiniame žygyje apie 70% visų dalyvių skaičiaus sudarė kariškiai. Išskiriami daliniai:
Gen. Stasio Raštikio Puskarininkių mokykla– 45 dalyviai.
KASP Žemaičių apygardos 3-oji rinktinė – 42 dalyviai.
Lietuvos policijos mokykla – 32 dalyviai.
KOP oro gynybos batalionas – 31 dalyvis.
Karo akademija – 17 dalyvių.
Jonušo Radvilos Mokomasis Pulkas – 15 dalyvių ir kt.
Taip pat verta pažymėti, kad „Klaipėdos sukilėlių keliais“ renginyje jau nebe pirmus metus aktyviai dalyvauja Klaipėdos universiteto nardytojų klubas „Amfibijos‘.

Pirmieji naktinio „Klaipėdos sukilėlių keliais“ žygio dalyviai pajudėjo 22 val. vakaro iš Vydmantų vidurinės mokyklos, Kretingos rajonas., o finišo vietą pasiekė tarp 3 -7:30 val.

Kaip minėta, žygio maršrutas driekėsi nuo Vydmantų, iki Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Butigeidžio Dragūnų mokomojo bataliono Klaipėdoje. Žygio metu dalyviai kirto Palangos plentą, aplankė Girulių senąsias kapines ir Anaičius, kuriuose yra palaidoti senieji lietuvininkai. Vėliau entuziastai pasuko link Pajūrio regioninio parko, keletą kilometrų ėjo pajūriu, pakeliui pasistiprino kareiviška koše, o vėliau žygeiviai apsilankė ir vadinamojoje Juodojoje tvirtovėje, kurioje yra įrengta II-ojo Pasaulinio Karo laikų karinė ekspozicija.

Viena įsimintiniausių akimirkų žygeiviams buvo naktinis kėlimasis per į jūrą įtekantį upelį, netoli Plocio ežero. Upelio vaga per naktį patvino iki keleto metrų pločio… Nors oras išpuolė žiemiškai puikus: nei per šaltas, nei per daug vėjuotas, visgi tai viduržiemis! Užduotis pasirodė nelengva Visi suko galvas ir rodė savo išmonę kaip įveikti netikėtą kliūtį žiemos naktį. Vieni iš žygeivių sukandę dantis brido basomis…. kiti lipo per medžius ir tokiu būdu kėlėsi į kitą krantą… kai kas lengvai sušlapo…

Išties, buvo smagu! Puiki žiemiška naktis, superinė kompanija, atkaklūs dalyviai, prisilietimas prie Lietuvos istorijos… Šauniai ir prasmingai praleistas laikas !

Vieno iš dalyvių foto įspūdžiai: FaceBook.com/album.php?id=803285206&aid=603927

Dabar jau galima pasvajoti ir nekantriai laukti pavasario, vasaros ir rudens žygių. Naujų įspūdžių ir malonumų!!!

Kas liečia tarptautinius žygius, tai gegužės pabaigoje organizuosimės ir vyksime į žygį Šveicarijoje, kuris vyks Bern‘o – Belp‘o apylinkėse. Na, o kalbant apie Lietuvą, tai turime norą atgaivinti ir naujam gyvenimui prikelti „Extreme“ 2x100km žygį, kuris vyktų kasmet apie birželio mėnesio vidurį. „Extreme“ 2x100km yra unikalus, tarptautiniame žygių pasaulyje analogų neturintis, lietuviškas projektas. „Extreme“ 2x100km tai žygis, kuriame didelė dalis žygeivių pasiekia savo fizinių, psichologinių ir moralinių galimybių ribas; tai absoliuti kova su savimi; tai žygis ištvermingiausiems ir ištvermingiausių, kuriame žodžiai „Ryžtas, Valia, Garbė“ tampa labai prasmingi!!!

Daugiau išsamesnės informacijos vasario mėnesį!

Pėsčiųjų žygių asociacijos informacija

Talpinu straipsnį “Karių žygis Liuksemburge” išspausdintą žurnale “Kariūnas” 2010 nr. 2

2010 05 29 – 2010 05 30 dienomis net 90 Lietuvos atstovų, tarp kurių buvo ir dvi dešimtys Krašto apsaugos sistemos darbuotojų, savo iniciatyva „šturmavo“ Liuksemburgą ir jėgas išbandė tarptautiniame pėsčiųjų žygyje. Jau 44 metus Liuksemburgo Diekirch mieste vykstantis renginys pritraukia mases dalyvių ir viso pasaulio. Lietuviai taip pat neliko abejingi.

Delegacijai iš Lietuvos vadovavo ir vykimą organizavo nepailstantis ats. vyr. psk Vidmantas Genys, atnešęs žygio „Radvilų keliais“ tradicijas į Lietuvą. Žygio dalyviai turėjo galimybę išvaikščioti kone visą Liuksemburgo valstybę, kurios ilgis 84 km., o plotis 52 km. ir akį pradžiuginti nuostabiais gamtos ir jaukių miestelių vaizdais. Žygio tikslas – išbandyti savo jėgas, ištvermę, patirti įspūdžių naujoje valstybėje, naujose trasose, buvo įgyvendintas su kaupu.

“Žygis pavyko puikiai. Nuostabu, kad žygio entuziastų nemažėja, o kasmet tik daugėja. Širdį džiugina, kad važiavę kone 30 jaunuolių savaitgalį praleido ne gatvėje, o dalyvavo pėsčiųjų žygyje. Manau, kad toks ištvermės išbandymas padeda suformuoti naują požiūrį į gyvenimą, užgrūdina sielą ir kūną.“, – sakė kelionės organizatorius ats. vyr. psk. V. Genys.

Liuksemburgo pėsčiųjų žygis „Marche de l‘Armee Luxembourgeoise“ turi tarptautinį žygių statusą. Liuksemburgas yra viena iš aštuonių tarptautinių žygių asociacijos įkūrėjų. Trasų įrengimas – stacionarus, o tai rodo ne vienų metų tradicijas. Žygį Diekirch mieste organizavo „Senųjų armijos artileristų draugija“. Žygio trukmė dvi dienos. Dalyviai turėjo galimybę įveikti 12, 20 ir 40 km trasas.

Įdomu, kad didžioji dalis žygeivių rinkosi nelengvas 40 km. trasas, o nusidriekusi keliaujančiųjų virtinė siekė ne vieną kilometrą. Pėsčiųjų žygyje dalyvavusi publika buvo gana marga aprangos ir amžiaus atžvilgiu. Iš tiesų įspūdingai atrodė Vokietijos kariuomenės dalinių būriai, žygiuojantys su skanduotėmis ir dainomis.

Lietuvių kariai ir civiliai koja kojon žengė su norvegų, prancūzų, belgų, ispanų, norvegų suomių kariais ir olandų policininkais. Žygio metu pakalbinti garbaus amžiaus vokiečių žygeiviai noriai dalinosi apie kone 50 metų žygiavimo patirtį ir įvairiose šalyse nukeliautų 100 000 km. vargus ir džiaugsmus.

Liuksemburgo žygio logistika ir infrastruktūra trasose labai gera. Beveik visos maršruto atkarpos buvo asfaltuotos. Žygeiviai numatytose poilsio vietose buvo aprūpinami gaiviaisiais gėrimais ir galimybe nusipirkti greito maisto. Renginio dalyviai buvo apgyvendinti kempinguose, palapinėse ir Liuksemburgo kariuomenės daliniuose.

Liuksemburgo Diekirch miesto pėsčiųjų žygyje dalyvavo 8 865 žygeiviai iš 23 valstybių, Lietuvių delegaciją sudarė 90 atstovų, iš kurių buvo 17 policijos pareigūnų, 19 Lietuvos kariuomenės karių iš Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotojo pėstininkų bataliono, KPAT prie KAM, Aviacijos bazės, Oro gynybos bataliono, Didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, Krašto apsaugos savanorių pajėgų, net 29 jaunuoliai iš Jurbarko A. Giedraičio-Giedriaus gimnazijos ir taip pat civiliai asmenys iš Klaipėdos, Jonavos, Marijampolės, Vilniaus, Ukmergės, Anykščių, Jurbarko, Alytaus ir Šiaulių.

Liuksemburgo žygio organizavimo ypatumai – naudinga pamoka organizuojant pėsčiųjų žygį „Radvilų keliais“, kuris Lietuvoje šiemet jau vyks 10-ąjį kartą. 2009 m. pėsčiųjų žygis Lietuvoje buvo surengtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotajame pėstininkų batalione, o šįmet tradicija grįžta į Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomąjį pulką. Kasmet žygio idėjos bangai pasiduoda vis daugiau entuziastų.

Šiemet jubiliejinis X-asis pėsčiųjų žygis „Radvilų keliais“ vyks liepos 24-25 d. Rukloje. Tai vienintelis tokio pobūdžio tradicinis renginys Lietuvoje.

Giedrė Sabaliauskienė
KPAT viešųjų ryšių skyrius

Likus mažiau nei mėnesiui iki tradicinio karinio-pažintinio kariuomenės organizuojamo pėsčiųjų žygio, šį kartą pavadinto „Kęstutėnų” vardu, jau užsiregistravo per 350 dalyvių. Registruojamasi ir grupėmis, ir individuliai.

Daugiau nei pusė užsiregistravusiųjų yra bent kartą dalyvavę panašiame žygyje, o penki žygeiviai – dalyvavę visuose aštuoniuose kariškių nuo 2001 m. rengiamuose kasmetiniuose žygiuose. Dalyvauti šių metų žygyje taip pat ketina apie 50 karių.

Šiemet žygis vyks rugpjūčio 13–14 dienomis Tauragėje. Žygį rengia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono kariai.

„Džiugu, kad nuo kelių entuziastų Lietuvos kariuomenės Mokomajame pulke prasidėjęs sumanymas per tuos kelerius metus išaugo į gražią ir populiarią karių ir civilių bendravimo ir susipažinimo tradiciją. Keičiantis kariuomenės profiliui, šiek tiek keičiasi ir šio žygio turinys, tačiau svarbiausia, manau, išsaugoti pėsčiųjų žygio tradiciją ir šios tradicijos esmę – kartu žygiuoja kariai ir civiliai, ypač jaunimas, neabejingi krašto gynybai, norintys išbandyti save ir patikrinti, o taip pat sužinoti daugiau apie pokario partizanų kovas Lietuvoje”, – sakė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Svarstant, ar rengti žygį šiais ekonominio sunkmečio metais, didžiausią įtaką apsispręsti turėjo didelis žygių populiarumas ankstesniais metais ir aktyvus žygio mėgėjų domėjimasis, ar tradicija bus tęsiama ir šiais metais. Ir nors žygį tenka organizuoti kukliu biudžetu ir perpus sutrumpintą, žygio tradicijos „krikštatėvis” vyresnysis puskarininkis Vidmantas Genys nusiteikęs optimistiškai ir sako, kad gerai nuotaikai ir nuoširdžiam bendravimui reikia ne didelių finansų, bet didelio noro ir pastangų. „Besidominčių žygiu labai daug, sulaukiame įvairių pasiūlymų ir pageidavimų. Yra norinčių praeiti daugiau,” – sako vyr. psk. V. Genys.

„Kęstutėnų” žygyje numatytos 20 ir 40 km trasos. Ištvermingiausi per dvi dienas galės įveikti 60 km. atstumą. Trasos nusidrieks per tris valstybės saugomas teritorijas: Kaskalnio ir Jūros draustinius bei Viešvilės rezervatą. Žygio dalyviai turės progos pažinti ir Tauragės regiono istoriją – kontrolės punktus planuojama įrengti prie šio regiono Kęstučio apygardos laisvės kovų dalyvių atminimo vietų.

Žygyje galima dalyvauti individualiai ir su grupe. Dalyvauti gali visi norintys, o vaikus iki 14 metų turi lydėti suaugusieji. Žygio dalyviai ir grupės tarpusavyje nesivaržo – svarbu įveikti pasirinktą atstumą.

Kariškių organizuojamas karinis-pažintinis pėsčiųjų žygis – vienintelis tokio pobūdžio tradicinis renginys Lietuvoje. Žygis skatina fiziškai tobulėti, ugdo ištvermę, plėtoja kariuomenės ir visuomenės santykius. Iki šiol kariuomenės padalinių organizuotuose žygiuose dalyvavo beveik 7 tūkst. įvairaus amžiaus žygeivių.

KAM.lt

2009.06.25, KAM.lt

Tęsdami tradiciją Lietuvos kariuomenės padaliniai visus norinčius rugpjūčio 13-14 dienomis kviečia į pėsčiųjų žygį, kuris vyks Tauragėje. Šiemet žygį rengia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono kariai, todėl žygis pavadintas jų, kęstutaičių, vardu.

Žygį pėstiesiems Lietuvos kariuomenė rengia devintus metus. Anksčiau juos, pavadintus „Radvilų keliais”, kasmet organizuodavo Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas Rukloje. Iki šiol kariuomenės organizuotuose pėsčiųjų žygiuose dalyvavo beveik septyni tūkst. įvairaus amžiaus žygeivių.

„Šiais metais rengiamame pėsčiųjų žygyje nemažai permainų. Visų pirma, įgyvendinsime seną sumanymą, kad žygis keliautų per Lietuvą ir jį rengtų vis kitas karinis vienetas. Mums tenka didelė garbė ir nemažas iššūkis surengti žygį, kuris sutaps su Kęstučio bataliono įkūrimo metinėmis. Be to, sunkmetis pakeitė žygio formatą ir jis truks trumpiau – dvi dienas”, – sakė Kęstučio bataliono vadas pulkininkas leitenantas Gintaras Smaliukas.

„Kęstutaičių” žygyje yra numatytos dvi 20 ir 40 km trasos. Iš viso ištvermingiausi dalyviai per dvi žygio dienas galės įveikti 60 km. atstumą. Trasos nusidrieks itin vaizdingomis apylinkėmis – per Kaskalnio ir Jūros draustinius, Viešvilės rezervatą. Žygeiviai turės progos pažinti ir Tauragės regiono istoriją – kontrolės punktus planuojama įrengti prie šio regiono Kęstučio apygardos laisvės kovų dalyvių atminimo vietų.

Žygyje galima dalyvauti individualiai arba su grupe. Dalyvauti gali visi norintys, o vaikus iki 14 metų turi lydėti suaugusieji. Žygio dalyviai ir grupės tarpusavyje nesivaržo – svarbu įveikti pasirinktą atstumą.

Norintys dalyvauti žygyje registruojami el. p. adresu vidmantas.genys@mil.lt

Kariuomenės pėsčiųjų žygio entuziastai yra įkūrę ir specialią žygio svetainę – pesciujuzygiai.lt

Lina Žukauskaitė, Lrytas.lt
2009.05.27 14:01

Šiemet rugpjūčio 9-14 dienomis turėjo įvykti devintasis žygis „Radvilų keliais“. Tęsiant tradiciją skirti žygį vienam iš Radvilų giminės atstovų, pastarasis turėjo būti nominuotas Jurgiui I. Tačiau neaidės rugpjūčio mėnesį virpulius pažadinantys žygio maršai, fotografų objektyvai negaudys gražių kadrų, kuomet civilis žengia koja kojon su kariškiu, negalės Krašto apsaugos sistema didžiuotis akimirkomis, kuomet kariškiai profesionaliai gelbėja žygyje palūžusiems, ryžto ir valios pritrūkusiems ar tiesiog pritrintų puslių nuvargintiems civiliams.

Viso to nebus, nes Mokomojo pulko vadovybė įsigeidė tyliai palaidoti sėkmingą renginį, skirtą visuomenei priartinti prie Krašto apsaugos vienetų.

2001 metų liepą pėsčiųjų žygio „Radvilų keliais“ organizacinis komitetas spaudė rankas ir palaimingai šypsojosi – pirmasis žygis įvyko, idėja sėkmingai realizuota. Tuo tarpu pirmieji 576 žygeiviai pasklido po gimtuosius miestus, skleisdami žinią apie tokį žygį, kuriame per keturias dienas išbandė savo ištvėrmę, pėsčiomis įveikę 30, 40 arba 50 km kasdien. Naujiena iš lūpų į lūpas sklido greitai ir veikė efektyviau už bet kokią užsakomąją reklamą, todėl jau po metų, 2002-ųjų vasarą, kuomet organizacinis komitetas pūtė pirmosios trapios sukaktėlės žvakutę, startavo jau didesnis, žvalesnis ir susidomėjimo bei optimizmo kupinas būrys žygeivių – net 944 dalyviai peržengė starto liniją.

Ir taip aštuonerius metus žygeiviai, kaip juokaudavo, vasarą švęsdavo antrąjį savo gimtadienį – susiburdavo pažįstami, kolegos, susitikdavo seniai matyti žmonės, entuziastai vis atsiveždavo po kelis ar net visą būrį naujų žygeivių. Fanų ratas plito, augo, didėjo. Besidominčiųjų skaitliukas tiksėjo ir maloniai glostė organizuojančiųjų savimeilę – žygio karuselė įsisuko, visuomenė domisi.

Todėl šiam susidomėjimui palaikyti ir paskatinti organizatoriai neužmigdami ant laurų diegė naujoves – įtraukta eXtreme trasa (drąsiausieji ryžosi 2 paras (su 1 paros pertrauka poilsiui) įveikti po 100 km), sudaryta proga žygyje sudalyvauti ir patiems mažiausiems – 12 km trasa skirta šeimoms, prabilta apie galimybę žygį įtraukti į Tarptautinę Žygių Asociaciją (tiesa, dėl to sutrumpėjo trasų ilgiai, nes žygis privalėtų atitikti reikalaujamus standartus, tačiau tai žygiui suteiktų svarumo).

Šiemet pavasarinės saulės spinduliams susprogdinus medžiu pumpurus, termometro stulepliui šoktelėjus gerokai aukščiau nulio, įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose aibė žmonių jau pradėjo dairytis į miškus, mintyse žadinti ritmingo žingsnių maršo garsus, neretas pagaudavo save prisimenant nenumaldomai užplūstantį jauduliuką finišo tiesiojoje…

Žygio „Radvilų keliais“ dalyviai pradėjo jau bene instinktyviai dairytis patogios avalynės, nevaržančių judesių drabužių, susimąstydavo, kuo šiemet kovos su nelauktu svečiu – lietumi… Tačiau tarpusavyje besidalinant artėjančio žygio nuotaikomis netruko išlįsti nemaloni žinia – šiemet žygio nebus! Iš pradžių nepatikliai, nenoriai buvo priimama ši informacija, purtomos galvos ir numojant ranka kartojama „Gandai… tai tik gandai…“.

Kitaip, rodos, ir negalėtų būti, juk niekur neskelbiama, oficialioje Krašto apsaugos svetainėje nė žodeliu neužsimenama, pranešimas spaudai neapteikiamas. Vadinasi, tai tik pasklidęs nemalonus gandas, siekiantis sukurti empatiją. Bet neramu žygio entuziastų širdyse, vis dažniau pagauna save tikrinantys įvairius, su žygiu susijusius šaltinius, skambtelėjantys kokiam kolegai žygeiviui, klausiantys „Ar girdėjai? Ar žinai? Ką manai – ganda ar tiesa?..“

O prabilti žygeiviams išdrįso vienintelis, žygio idėją į Lietuvą atvežęs ir žygio „Radvilų keliais“ tėvu tapęs vyr. puskarininkis Vidmantas Genys, neoficialiame žygio forume su gailesčiu trumpai pateikęs faktą – „Labai apmaudu, bet šių metų Radvilų žygio jau nebus, toks priimtas sprendimas…“

Daug rankų nusviro perskaičius šią žinią, liūdesio ir pykčio banga pliūpstelėjo entuziastų širdyse, pabudo ryžtas patiems mokėti, tarkim, kažkokį naujai įvestą starto mokestį, susimokėti ne tik už maitinimą Mokomojo pulko valgyklose, bet ir už apgyvendinimą kareivinėse, daryti viską, kas padėtų išgelbėti įprastiniu tapusį vasaros žygį, kad tik nebūtų numarinta graži tradicija, metų įdirbis ir idėja.

Žygis „Radvilų keliais“ – tai „Lietuvos kariuomenės tradicija, skatinanti fiziškai tobulėti, lavinti ištvermę, plėtoti gerus santykius su visuomene bei užsienio kariuomenėmis“. Šis žygis yra viena sėkmingiausių kariuomenės bendravimo su visuomene formų, skirta ugdyti pasitikėjimui ginkluotąja krašto apsauga, civilį priartinti prie kariškio, leisti pajusti karišką dvasią, jaunimui pabendrauti su karišką gyvenimą pasirinkusiais ir taip natūraliai įžiebti norą tapti krašto apsaugos sistemos dalimi, pasirinkti Tėvynės ginėjo profesiją.

Šis žygis yra ir puiki Lietuvos kariuomenės vizitinė kortelė užsienio šalims, nes tarp žygeivių entuziastų pastaraisiais metais „Radvilų kelių“ trasų kilometrus mynė ir būrys svečių iš Latvijos, Čekijos, Danijos, Didžiosios Britanijos ir t.t., 2007 metais žygyje sudalyvavo Jungtinė Karo policijos komanda, atvykusi iš Briuselio. Kaip teigė KAM oficialus internetis tinklapis, šiuo žygiu „siekiama skatinti glaudesnius kariuomenės ir visuomenės ryšius, propaguoti Lietuvos istoriją ir puoselėti visuomeniškumą“…

O šiemet, 2009-aisiais Rukloje įsikūrusio Mokomojo pulko vadovybė žeria saują žemių į žygio kapą ir laidoja sėkmingą renginį, griaudama įdirbį, pamindama tradicijas ir net nesiteikdama pranešti visuomenei apie savo sprendimą, tyliai, slaptai numarindama žygį ir tikėdamasi, kad niekas nė nepastebės.

Deja, turiu Jus nuvilti – toks akibrokštas neliko nepastebėtas… ir nepraėjo be nepasitikėjimo bei nusivilimo įspaudo visuomenės sąmonėje.

Jurgita Činkienė, žurnalas “Extra”, 2007 rugpjūčio mėn.

„Šaltas vanduo – labai skanus, o siaura dviaukštė kareiviška lova geresnė už prabangiausio viešbučio apartamentus“, – tokią trumpąją žinutę praėjusio pirmadienio vakarą nusiunčiau vienam bičiuliui.
Jonavos rajone, Rukloje įsikūręs Lietuvos Didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas praėjusią savaitę tapo jau septintojo pėsčiųjų žygio „Radvilų keliais“ baze. Beveik 600 dalyvių, pasirinkę vieną iš penkių trasų, keturias dienas atstumą privalėjo įveikti pėsčiomis.
12, 22, 32, 42 kilometrų trasos arba ekstremali 200 km trasa – tokie atstumai buvo pasiūlyti žygeiviams.
Jau kelis metus iš eilės tenka klausytis susižavėjusių žygio dalyvių pasakojimų, tad šį kartą savo kailiu nusprendžiau išbandyti, ką patiria žygeiviai, keturias dienas mindami nemažą kilometrų skaičių ir gyvendami kareivinėse.
Į Ruklos mokomąji pulką kartu su drauge atvykome sekmadienį. Kariai mums davė komplektą patalynės, rankšluosčių, o kambaryje įsikūrėme su dar šešiomis merginomis.
Apžiūrime patalpas – netoliese – ginklų saugykla, dušai, prausyklos. Pro langus matosi pušynas, o kitoje pusėje – rikiuotės aikštė. Keturias naktis ši vieta bus mūsų namai. „Ekstros“ skaitytojams – ištraukos iš žygio dienoraščio.

***

Pirmadienis. Pirmoji žygio diena. Nuotaika – puiki. Atrodo, ir diena bus saulėta – mat šilta jau nuo pat ryto. Mudvi pasirinkome vidutinę 32 kilometrų trasą. Keturias dienas privalėsime įveikti po 32 kilometrus.
Pirmadienį kėlėmės 6 valandą ryto. Rytinis dušas, o po to žygiavome į kareivišką valgyklą. Vos įžengusios abi su drauge sustojome ir išsižiojome iš nuostabos – iš pat ryto virėjos kariškiams ir žygio dalyviams pilstė alų. Negaliu patikėti savo akimis.
Tik priėjusi arčiau suvokiau, kad tai – visai ne alus. Litrinėse stiklinėse, panašiose į bokalus alui, yra arbata.
Kareiviškas maistas pasirodė visai ne toks, kokio tikėjausi. Virti kiaušiniai, blynai, sumuštinis, šokoladas ir jogurtas. Pasiimame vos trečdalį porcijos, mat tiek maisto ir prie geriausių norų įveikti negalėtume.
Po pusryčių ruošiamės žygiui – startas pusė devynių ryto. Pro mokomojo pulko vartus išeiname besišnekučiuodamos ir pasukame vaizdingais Ruklos miškais. Kilometrai tirpo tarsi savaime. Nė viename poste nesustojame pailsėti, mat nuovargio nesijaučia. Tik paskutiniuosius 10 kilometrų žengiame jau lėtesniu žingsniu. Pagaliau finišas.
„Įdomu, kas bus rytoj?“ – susimąsčiau gulėdama savo kareiviškoje lovoje.

***

Antroji diena. Kojos sunkios, tačiau tai nieko baisaus. Stovime lauke, ruošiamės išeiti į trasą ir stebime rytinę kareivišką rikiuotę.
Startas. Šį kartą trasa driekiasi jau į kitą Ruklos pusę. Maždaug 7 kilometrus ėjome asfaltu, o paskui prasidėjo smėlynai.
Pajutau, kaip spigina karštis. Nemaniau, kad bus sunku žingsniuoti beveik nuo pat pradžių. Iš kuprinės išsitraukiu vandenį, tačiau jis šiltas kaip arbata. Pradėjau keiksnoti orą. Su bendrakeleive kalbėtis nėra jėgų. Galvoje vienintelė mintis – kaip pasiekti postą ir ten pailsėti.
Baigėsi smėlynai, išėjome į žvyrkelį. Tiesiai virš galvų – vidurdienio saulė. Džiūsta burna, o vienu metu akyse ima tvenktis ašaros. Kodėl aš čia, o ne pajūryje ar prie ežero? Kodėl taip karšta? Ir dar daug panašių „kodėl“. Noriu gerti – už stiklinę šalto vandens dabar padaryčiau bet ką. Draugės veidas – išmuštas raudonio.
Pagaliau išvydome poilsio vietą. Be žodžių abi griuvome ant žemės. Jei gyvenime yra palaima, tai ji mus aplankė būtent dabar. Liko maždaug pusė kelio. Žliaugia prakaitas. Pradėjo mausti vieną koją. Pailsime maždaug 10 minučių. Jaučiu, kai jei nepakilsiu dabar, tai po to mane greičiausiai teks išvežti.
Kariai pasakojo, kad sunkiausia yra antroji diena. „Jei atstumą įveiksite antrą dieną, tai įveiksite ir kitas dvi“, – kalbėjo kariškiai.
Su ta mintimi kylame ir einame toliau. Likusį kelią žygiavome beveik tylomis ir be poilsio – eiti yra lengviau, nei sustojus pakilti. Regis, pirmą kartą gyvenime patekau į situaciją, kai galvoje nėra jokių pašalinių minčių – ten tarsi išvalyta.
Kai iki finišo lieka vos keli kilometrai, imu skaičiuoti žingsnius.
„Jaučiu, kad rytoj nebeeisiu. Jei dar ir buvo jėgų, tai jos baigėsi šiandien“, – sunkiai ištaria draugė.
Panašiai pasijutau ir aš. Dušas, vakarienė ir miegas – toks mūsų vakaro režimas. Nors kiekvieną žygio vakarą Ruklos mokyklos stadione vyksta koncertai, tačiau mums geriausias koncertas šį kartą yra ramybė ir poilsis.

***

Trečioji diena. Sapnavau, kad pramiegojau startą, draugė išėjo viena, ir pabudusi vos neiškritau iš lovos. Tačiau atmerkusi akis išvydau nukarusią antrame lovos aukšte miegančios bičiulės koją.Vadinasi, viskas gerai.
Pasirodo, dar anksti – laikrodis rodo penktą valandą ryto. Tačiau užmigti nebeišeina. Prasivarčiau lovoje, o šeštą ryto užkaičiau arbatą.
Arbata, kava, medus, drabužiai ir higienos priemonės – tokius daiktus buvome pasiėmusios. Laimei, užteko proto įsimesti dar ir virdulį, tad vėliau juo naudojosi ne tik mūsų kambaryje gyvenančios merginos, tačiau ir kaimynai.
Žalioji arbata mus gelbėjo visą laiką – ją ir vandenį gėrėme neribotais kiekiais, o valgėme labai nedaug. Mat nieko sunkaus ir karšto nesinorėjo, o Ruklos parduotuvėje daržovių ir vaisių pasirinkimas – labai ribotas. Pavyzdžiui, vakar nusipirkome du pomidorus ir vieną citriną. Mat iš vaisių ar daržovių daugiau nieko padoriai atrodančio nebuvo.
Išgėrusios arbatą pasukome pusryčiauti. Kalbų, jog važiuosime namo, neliko – pasiryžome eiti ir trečią dieną. Išėjome į lauką, sutikome kitus žygio dalyvius. Akivaizdu, kad kiekvieną dieną daugėja šlubuojančiųjų. Pirminės energijos – mažai.
„Ryžtas. Valia. Garbė“ – tai žodžiai, kuriais palydimas „Radvilų žygis“.
„Ryžto nėra. Valios – tik likučiai. Laikomės dėl garbės“, – tokią trumpąją žinutę jau išėjusi į trasa nusiunčiu bičiuliui. Sulaukusi atsakymo vos nepaspringau iš juoko.
„Turint amžių, reikia turėti ir proto“, – tokia SMS atskriejo į mano telefoną. Suprask – niekas į žygį per prievartą nevarė. Žinutė pakelė nuotaiką.
Trečioji diena buvo savotiškas lūžis. Daugiau nei pusę trasos įveikėme vienu atsikvėpimu. Nuovargio beveik nejutome. Gerokai sunkesnė buvo antroji kelio pusė – lauke karšta, o mums eiti pavėsyje beveik neteko. Tačiau finišą pasiekėme.
Vakare nusprendėme nuvažiuoti namo ir susitvarstyti kojas. Draugei maudė kelią, abiems ant padų – nuospaudos. Nakvoti grįžome atgal į kareivines. Sako, naktį buvo audra. Tačiau nieko negirdėjome.

***

Ketvirtoji diena. Šviesa tunelio gale. Manau, paskutinius 32 kilometrus įveiksiu tuo atveju, jei pavyks atsikelti iš lovos ir žengti pirmuosius žingsnius. Kojos tarsi švininės ir kažkodėl visai nesilanksto. Turėtų padėti dušas, tad visai rimtai imu mastyti, kad iki prausyklos galėčiau nuropoti keturiomis, o paskui jau – kaip nors.
Tačiau šios idėjos atsisakau, mat įsivaizduoju koridoriuje bevaikštinėjančių karių reakciją. Šiaip ne taip nuklibikščiuoju iki dušo ir ilgai stovėjau po tekančiu vandeniu. Dabar labiausiai už viską norėčiau namo. Bet paskutinę dieną nutraukti žygį būtų apmaudu.
Apie maistą nenoriu net pagalvoti. Draugė kone per prievartą įbruko kelis šaukštus varškės: „Nejuokauk, bent šiek tiek užvalgyti reikia“.
Užkandusios išeiname įveikti paskutinių savo kilometrų. Prisiminiau, kad pamiršau išsivalyti dantis ir susišukuoti. Bičiulė šyptelėjo: „Žinai, šiandien pasiekėme stadiją, kai išvaizda visai neberūpi. Aš net į veidrodį nepažiūrėjau, ir man tas pats, kaip atrodau. Noriu viską greičiau baigti ir grįžti namo“.
Nors kariai tikino, kad ketvirtoji diena bus lengva, tačiau man ji pasirodė kone sunkiausia. Kažkur išgaravo humoro jausmas. Vos pradėjus eiti su siaubu supratau, kad savo jėgas pervertinau ir reikėjo rinktis trumpesnę trasą.
„Nenueisiu“, – ištariau draugei. Ši pažvelgė ir nieko nepasakė. Visą kelią zyziau, kaip sunku, ir iš rankų beveik nepaleidau mūsų maršruto žemėlapio – skaičiavau kilometrus ir poilsio postus. Mano zirzimas nusibodo ir bendražygei, tad paliepė tylėti. Užsičiaupiau.
Tada griebiau telefoną, ir nutariau paskambinti kitai draugei, gal papasakos kokį anekdotą ir šiaip paplepėsime. Velnias. Nėra ryšio. Kodėl kariai sudarė tokius maršrutus, kur net telefonu pasinaudoti nėra galimybės? Pykstu ant viso pasaulio, bet labiausiai – ant savęs. Iki finišo – dar apie 20 kilometrų. Kitaip tariant – dar keturios valandos nuobodaus ėjimo. Aš tiek neištversiu.
Iš kelioninės kuprinės išsitraukiu butelį vandens ir susiverčiu ant galvos. Tampa šiek tiek vėsiau. Tačiau gerti dabar nebeturėsiu ko.
Einame tylomis. Kilometrai mažėja labai lėtai. Akyse mirgėjo, sekino karštis, kankino troškulys. Pasiekėme trečiąjį poilsio postą. Nuo jo iki galutinio finišo – maždaug 6 kilometrai. Kojų skausmas jau nebevargina – prie jo tiesiog įpratome. Tačiau nors oro temperatūra – virš 30 laipsnių, ir kūnu žliaugė prakaitas, ėmė krėsti šaltis ir drebulys. Guodžiamės tuo, kad liko visai nedaug ir finišą tikrai pasieksime. „Nors ir keturiomis“, – nutarėme abi.
Išgeriame nuskausminamųjų vaistų, o poste budinti medikė patarė, kaip susiveržti kojos kelią, kad mažiau skaudėtų.
Paskutinieji kilometrai sunkūs, tačiau jausmas – saldus. Keliasdešimt minučių, ir pasiekiame finišo liniją. Skambėjo muzika, mums ant galvų liejo šampaną, kažkas spaudė rankas, kažkas įteikė diplomą, dar kažkas – pabučiavo. Viskas. Baigta. Per keturias dienas nuėjome 128 kilometrus.
Po pirmųjų atokvėpio minučių apėmė keistas jausmas. Suprantau, kad aš dar nenoriu namo. Nenoriu iš gyvenimo miške ir kareivinėse grįžti į kasdienybę – su kompiuteriu, televizoriumi ir panašiais dalykais.
Tik trasą įveikusi pati supratau, kodėl daugelis žygeivių į „Radvilų kelius“ eina dar ir dar kartą, o atsisveikindami sako ne „sudie“ , o „iki“. Kitais metais labai norėčiau įveikti didesnį atstumą.
Grįžusi namo pirmiausia užsiropščiu ant svarstyklių. Per keturias dienas netekau beveik 4 kilogramų