Eiliuotoji viduramžių Livonijos kronika nurodo, kad lietuviai „anksti ryte ir vėlai vakare bandydavo priešais kryžiuočių vartus, ar Broliai gerai pasiruošę gintis“
Vieni iš pirmųjų kryžiuočių smūgius patyrė Jurbarko apylinkių, ypač panemunės, gyventojai. Bene labiausiai kentėjo panemunės sritis nuo Mituvos iki Dubysos žiočių. Atkarpa, kurią vėliau istorikai pavadins „Kruvinuoju keliu“…
PĖSČIŲJŲ ŽYGIŲ ASOCIACIJA pristato:
eXtreme žygį 2x100km “Kruvinuoju keliu“
Istorinė žygio maršruto apžvalga:

Kaunas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kaunas paminėtas 1361 m., Vokiečių Ordinui besiruošiant užpulti Kauno pilį. Miestietiškas Kauno istorijos laikotarpis prasidėjo 1408 m., kai Vytautas suteikė kauniečiams savivaldos Magdeburgo teisės pagrindu privilegiją. Buvo įteisinta asmeniškai laisvų ir ekonomiškai savaveiksmių pirklių ir amatininkų bendruomenė, tiesiogiai atsakinga valdovui.
1440 m. Kazimiero privilegija leido kasmet Kaune rengti vieną 8 dienų mugę, prasidedančią per Švč. Marijos Dangun Ėmimo šventę (rugpjūčio 15 d.). Tai buvo vienas pirmųjų leidimų rengti muges Lietuvos miestuose. 1441–1532 m. Kaune veikė Hanzos kontora. Be prekybos, Kaune sparčiai plėtojosi ir amatai. XVI–XVIII a. iš viso veikė 23 amatininkų cechai, kurie apėmė mažiausiai 36 amatus. Čia būta barzdaskučių, laivavedžių, audėjų, siuvėjų, ginklakalių, stiklių cechų ir kt.
Savivaldžio Kauno miesto valdžią sudarė trys svarbiausios, viena su kita susijusios institucijos – vaitas, taryba arba magistratas ir suolininkų teismas. Miesto valdžia rezidavo Rotušėje, pradėtoje statyti 1542 m.
Kauno miesto herbinis antspaudas – Tauro simbolis, atsiradęs XV a. pradžioje, Vytauto valdymo laikais, tai kol kas yra seniausias žinomas miesto herbinis antspaudas LDK teritorijoje.
Kaunas – ne tik miestiečių bendruomenė (miestas), bet ir bajorai bei dvasininkai. Kaip ir kituose miestuose jie sudarė savarankiškus administracinius vienetus, vadinamas jurisdikas, atskiras nuo miesto teisės. Kauno pilis buvo svarbi valstybės institucija: čia rezidavo iš bajorų luomo valdovo skirtas seniūnas, administruojantis Kauno pavietą.
Viena pirmųjų bažnyčių Kaune buvo apie 1400 m. Vytauto funduota ir pranciškonams perduota Švč. Mergelės Marijos į Dangų Ėmimo (dar vadinama Vytauto Didžiojo) bažnyčia. Parapinė Šv. Petro ir Pauliaus (Povilo) bažnyčia pastatyta XV a. pradžioje, pirmą kartą paminėta 1413 m. Nuo XV–XVI a. sandūros Kauną puošė ir Šv. Mikalojaus, Šv. Gertrūdos bažnyčios, o taip pat Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno kompleksas. 1667 m. pradėti statyti LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco funduoti Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir kamaldulių vienuolynas.
Be lietuvių, vokiečių ir lenkų, XVII a. II pusėje Kaune pradeda kurtis ir žydai, kurių gyvenimas mieste XVIII a. kurį laiką buvo draudžiamas, todėl daugiausia jų apsigyveno Radviloms priklausiusiame Vilijampolės miestelyje.
Nuo 1771 iki 1795 m. Kaunas buvo vienas didžiausių ir svarbiausių LDK miestų.
1812 m. Kaunas atsidūrė tuomet prasidėjusio Rusijos-Prancūzijos karo sukūryje: birželio 23 d. į miestą per Nemuną pontoniniais tiltais pradėjo keltis Napoleonas I su maždaug 220 tūkst. karių; iki birželio 27 d. Kaune išbuvęs imperatorius savo štabą buvo įkūręs Karmelitų vienuolyne. Tų pačių metų gruodžio 7 d. Napoleonas I vėl pasirodė Kaune – patyręs nesėkmę Rusijoje, imperatorius skubėjo į Prancūziją. Jo besitraukianti kariuomenė miestą pasiekė gruodžio 12 d., o po dviejų dienų čia jau „karaliavo“ rusų kazokai. Kaunas tapo miestu, kuriame Prancūzijos kariuomenė patyrė galutinę katastrofą. 1879 m. Kaunui suteiktas Rusijos imperijos pasienio I klasės karinės tvirtovės statusas. Nuo 1882 m. iki Pirmojo pasaulinio karo Kaunas buvo apjuostas centrinių, žvaigždine linija išdėstytų gynybinių įtvirtinimų, fortų ir baterijų žiedu (1895 m. buvo pašventinta rusų kareiviams skirta Kauno karo įgulos cerkvė, Soboras). Kaunas nuo 1919 m. sausio pradžios iki 1939 m. spalio mėn. buvo laikinąja Lietuvos sostine.
Prasidėjus Lietuvos partizanų karui, į Kauną rėmėsi trys įtakingiausios partizanų apygardos: Tauro, Prisikėlimo, Didžiosios Kovos. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno Muzikinio teatro sodelyje (prieš tuometinio miesto vykdomojo komiteto pastatą) sušukęs Laisvę Lietuvai susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta.

Kačerginė. Ar žinai iš kur atsiradęs šis miestelis ir jo pavadinimas? Kilęs nuo asmenvardžio-pavardės Kačergis ir priesagos –inė. Iš žmonių pasakojimų ir kitų šaltinių galima manyti, kad pirmasis šių vietų gyventojas buvęs būtent Kačergis.
Netoli Kačerginės yra Pyplių piliakalnis. Vakarinė gyvenvietės dalis anksčiau vadinosi Palankiais. Kačerginės gyvenvietė išaugo po Pirmojo Pasaulinio karo, kaip vasarvietė dėl gražios gamtos, gryno oro pušyne vietoj buvusios žvejų gyvenvietės. 1933 m. Kačerginė paskelbta kurortu.
Netoli Kačerginės, miške, buvo 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių būrio štabas. Miestelyje pastatytas paminklas Lietuvos partizanams. 1997 m. gyvenvietė paskelbta miesteliu, o 1999 m. patvirtintas Kačerginės herbas.

Zapyškis. Tai miestelis Kauno rajone, kairiajame Nemuno krante. Miestelio įžymybė prie pat Nemuno stovinti Šv. Jono (Vytauto) ankstyvosios gotikos bažnyčia, pastatyta XVI amžiuje. Ji pavaizduota ir miestelio herbe. Istorija mena, kad Zapyškio žemes LDK kunigaikštis Aleksandras padovano didikui Sapiegai, kuris čia įkuria Zapyškio dvarą. Vėliau pastatoma žymi ankstyvosios gotikos bažnyčia, kuri išlikusi iki dabar.

Plokščiai. Plokščiai pirmą kartą minimi XVII amžiaus pirmoje pusėje. Tuomet jie priklauso Krišpinams-Kiršenšteinams, vėliau Tiškevičiams, kitoms garsioms giminėms. Miestelis išsidėstęs kairiajame Nemuno krante priešais Raudonę. Šv. Mergelės Marijos bažnyčioje, kuri pastatyta 1868 m., yra unikalus varpas, nulietas XVI a. Kaimas išsiskiria upeliu-gatve, kuris yra istorinis archeologinis paminklas – Šventaduobė. Carmečiu, iki I-ojo Pasaulinio karo, miestelis vadinosi Blagoslaventstvu. XIX amžiuje čia gyveno ir tautinio atgimimo veikėjas Vincas Kudirka.

Gelgaudiškis. Ar žinai, kad Geldgaudiškio vietovėje gyventa jau V-X amžiuose? Vėliau čia būta Skirsnemunės dvaro, kurį XV amžiuje įkūrė Jurgis Gedgaudas. Vėliau LDK valdovas Aleksandras Gedigaudiškio palivarką, kartu su didele giria padovanojo didikui Jonui Sapiegai. Ši data laikoma Gelgaudiškio įkūrimo metais – 1504 m. Vėliau dvarą valdė kiti didikai – Masalskiai, Gelgaudai, Čartoriskiai. XVII a. Gelgaudiškį nusiaubė Švedijos kariuomenė. XIXa. ant Nemuno šlaito pastatyti neoklasicistiniai Gelgaudiškio dvaro rūmai. Po II-ojo Pasaulinio karo Gelgaudiškio apylinkėse veikė Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanai.

Kiduliai. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Kidulių karališkasis kaimas pirmą kartą paminimas 1559 m. kaip valdomas privatus dvaras. XVIII a. pabaigoje dvaras tapo Prūsijos valdžios nuosavybe. Spaudos draudimo laikotarpiu per Kidulių valsčių knygnešiai nešdavo spaudą iš Prūsijos. Kidulių praeitį šiandien mena šimtametis parkas ir XIX a. statytas dvaro ansamblis. Jame iki 1807 metais pasirašant Tilžės taikos sutartį, gyveno Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III. Po II-ojo Pasaulinio karo Kidulių apylinkėse veikė Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanai. 1978 m. pastatytas Kidulius ir Jurbarką jungiantis tiltas per Nemuną – Jurbarko tiltas.

Jurbarkas. Eiliuotoji Livonijos kronika ir metraštininkas Dusburgas rašo, kad Livonijos ir Prūsijos magistrai sutartinai 1259 m. Karšuvos srityje, Šv. Jurgio kalne, pastatę pilį, nukreiptą prieš lietuvius ir pavadinę tą pilį Georgenburgu. Netrukus žemaičiai toje pačioje apylinkėje (ant Bišpilio) taip pat pasistatę pilį, iš kurios puldinėję vokiečių Georgenburgą. Po garsiojo kryžiuočių pralaimėjimo prie Durbės 1260 m., riteriai pilį paliko ir pasitraukė į Klaipėdą. Pati Georgenburgo pilis sunaikinta. Atstatyta tik 1336 m. ir pavadinta Jurgenburgu. Kurį laiką pilis ėjo iš rankų į rankas, kol Melno taikos sutartimi 1422 m. galutinai priskirta Lietuvai. Kaip dabartinė Jurbarko vieta senų senovėje buvo pačių žemaičių vadinama nėra žinių. Labiausiai laikomasi nuomonės, kad Jurbarko pavadinimas siejamas su kryžiuočių pilies Jurgenburgo pavadinimu.

Skirsnemunė. Norime priminti, kad istoriniuose šaltiniuose Skirsnemunė minima, kaip nuolatinių kovų su kryžiuočiais vieta. Nemuno kairiajame krante 1313 m. kryžiuočiai pasistatę medinę Christmemelio pilį. Ją pastatęs Ordino magistras Karolis fon Trier. Reikalingą medieną vokiečiai atsiplukdę laivais, kurie griždami atgal Kuršių mariose paskendę su 200 žmonių. Vokiečiai perėjimui per Nemuną, pastatę keltą ir tuo stebinę lietuvius.
1315 m. LDK kunigaištis Vytenis, surinkęs visus karui tinkamus vyrus 17 dienų apsupę ir puolę pilį. Iš Prūsijos vyko riteriai gynėjams padėti, tačiau lietuviai gudriai užėmė visus kelius, pilies praėjimus tad pagalba į pilį nepateko. Kryžiuočius, likusius laivuose, puldinėjo lietuviai. Lietuviai pilį paėmę, vėliau pasitraukę, kovos dėl pilies vykę ir toliau. Valdant LDK kunigaiščiui Gediminui pilis nuo Klaipėdos atskirta ir priklausė lietuviams. Christmemelio pilyje vėliau vyko LDK kunigaiščio Jogailos ir vokiečių Ordino magistro susitikimai. 1431 m. Skirsnemunėje LDK kunigaištis Švitrigaila kartu su Kryžiuočių ordino didžiuoju magistru Pauliu Rusdorfu pasirašė Skirsnemunės taikos sutartį. Vėlesniaisiais laikais, pilies svarbai sumenkus, jos vardas išliko Skisnemunės miestelio pavadinime.
Ką žinai apie Panemunės pilies istoriją? 1604 – 1610 m. vengrų kilmės Lietuvos bajoras Janušas Eperješas savo šeimai pastatė rezidencinę pilį. Statybai pasirinkta natūrali kalva. Ant jo iškilo dviejų aukštų masyvių formų pastatas su gynybine siena ir keturių aukštų bokštais, kuriuose įrengtos šaudymo angos. Pilies suklestėjimas siejamas su nauju pilies savininku Žemaitijos seniūnu Antanu Gelgaudu. Po 1830 -1831 m. sukilimo, kuriame dalyvavo pilies savininkų sūnūs Antanas ir Jonas Gelgaudai, pilis atiteko Caro valdžios nuosavybėn ir ilgus dešimtmečius buvo apleista. Dabar rekonstruojama, tai vienas iš patraukliausių, labiausiai lankomų objektų Nemuno pakrantėje.

Raudonė ir Raudonės pilis. Šios pilies atsiradimas siejamas su Prūsų kilmės didiku Jeronimu Krišpinu Kiršenšteinu 1600–iais metais. Tuos laikus mena rūmų sienoje likęs Kiršenšteinų šeimos herbas. Vėlesnieji šios šeimos palikuonys, pilies valdytojai, pilį rekonstravo, įrengė savo rezidenciją. Iš Raudonės dvaro inventoriaus aprašymo matoma, kad tai buvo prabangiai įrengta pilis su daugybe puošnių salių, ginklais, lobynu ir koplyčia. Sienos puoštos paveikslais. XIX amžiaus antroje pusėje pilies paveldėtoja kunigaiščio Platonovo Zubovo dukra Sofija von Pirch-Kaisarova pilį dar kartą rekonstravo. Pastatas įgavo neogotikos stiliaus bruožų. Tokią Raudonės pilį lankome ir šiandien.

Veliuona. Ar žinote, kad Veliuona yra iškiliausias taškas kovų su kryžiuočiais metraštyje? Ramybės ir Gedimino kapo kalnas – tų kovų liudininkai. Pasak istorinių šaltinių Veliuonos pilis buvo atkakliausiai ginama ir geriausiai įtvirtinta visoje Nemuno gynybinių pilių grandinėje. Istoriko R. Batūros nuomone, „XIV a. niekur kitur, nei Lietuvoje, nei aplinkiniuose kraštuose, nei, kaip atrodo, visoje Europoje, neįvyko tokio masto gynybinių kovų bei diplomatinių pastangų, kaip ties Veliuona“. Pilis pastatyta 1291 m., vadinta Junigedos, vėliau, nuo 1315 m. – Veliuonos vardu. Pilis net 76 metus atlaikė įnirtingus kryžiuočių puolimus, ne kartą buvo sudeginta ir vėl atstatyta. 1412 m. LDK Vytautas Veliuonos pilį atstatė, aprūpino 400 žmonių įgula susidedančių iš įvairiausių tautų – lenkų, lietuvių, rusinų ir totorių. Atstatyta Veliuonos pilis tapo derybų su kryžiuočiais vieta. Pasak legendos, kovose prie Veliuonos, užimamt Bajerburgo pilį žuvo kunigaištis Gediminas. Jis palaidotas rytiniame piliakalnyje, kuris pavadintas Gedimino kapo vardu.

Seredžius. Norime priminti įdomią legendą apie romėnišką miestelio kilmę. Teigiama, kad Romos kunigaištis Palemonas bėgęs nuo Romos imperatoriaus Nerono rūstybės su giminaičiais ir dalimi kilmingųjų perplaukę Baltijos jūrą, Kuršių marias ir Nemunu atplaukę iki Dubysos. Čia apsistoję ir pasistatę pilį. Todėl Seredžiaus piliakalnis pavadintas Palemonu. XIII a. Seredžiuje stovėjo lietuvių gynybinė Pieštvės pilis, kuri rašytinių šaltinių liudijimu net 70 metų stabdė kryžiuočių veržimasi į krašto gilumą.

Vilkija – tai sena panemunės vietovė, žinoma nuo XIV a. Tada Vilkija buvo lietuvių pilis, įėjusi į Lietuvos gynybos sistemą, drauge su Veliuona, Pieštve, Kaunu ir kitomis. 1384 m. ties Vilkija Jogaila su Skirgaila sumušė kryžiuočius, kurie čia buvo įsibrovę Ragainės komtūro Vygando vedami. 1388 metais kryžiuočiams apgulus Vilkijos pilį, jos įgula, nebegalėdama atsilaikyti, sudegino pilį ir prasiveržė pro kryžiuočių gretas. Vykstant kovoms tarp Vytauto ir Jogailos 1391 m. kryžiuočiai atstatė Vilkijos pilį ir perdavė ją Vytautui. Pasibaigus tarpusavio vaidams Vilkija buvo didžiojo kunigaikščio dvaras, seniūnija.
Vilkijos miestelis išaugo pagyvėjus prekybai Nemunu. Nuo senų laikų miestelis buvo pirklių sustojimo vieta. Lankydavosi sielininkai, bajorai. 1537 m. čia buvo 32 alinės ir 4 midaus parduotuvės.
1792 m. Vilkijai suteiktos miesto teisės ir herbas (Šv. Juozapas). 1797 m. Rusijos caras Vilkijos seniūniją atidavė grafui Zabielai. 1812 m. Napoleono žygis ir 1831 m. sukilimas palietė ir Vilkiją. Aktyviai reiškėsi ir 1863 m. sukilėliai, čia buvo sutelktos jų didesnės pajėgos. Kurį laiką ties Vilkija veikė ir kun. A. Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai.
Kadangi Vilkija buvo karališkasis dvaras, tai 1540 m. karalius Žygimantas I pastatė pirmąją medinę Šv. Jurgio bažnyčią, kurią 1606 m. atnaujino Zigmantas III Vaza.
1908-1912 kun. Bačkis pastatė naują mūrinę bažnyčią. Prasidėjus I pasauliniam karui, pagal carinės Rusijos planus šioje srityje turėjo būti nugriauti bažnyčių bokštai. Dėl to Raudondvario ir Zapyškio bažnyčios susprogdintos, o Seredžiaus neteko bokštų. Tačiau kun. Bačkio sumanumo dėka Vilkijos bažnyčia išliko sveika. 1944-1945 m. Vilkijos apylinkėse aktyviai veikė Lietuvos partizanai.